„Charlie Hebdo“ byla ir velnio advokatė

Vykdytojų parankiniai

Teroro išpuolis satyrinio laikraščio "Charlie Hebdo" redakcijoje įvyko 2015-ųjų sausio 7 d. Paryžiuje. Ginkluotiems islamistams užpuolus žurnalistus, žuvo dvylika žmonių, vienuolika buvo sužeisti. Pagrindinius išpuolio vykdytojus, brolius Kouachi, vėliau nukovė Prancūzijos saugumo pajėgos specialios operacijos metu.

Prieš rugsėjį prasidėjusį teismą stojo vienuolika asmenų (trys teisiami už akių), kurių pagrindinis – turkų kilmės Ali Riza Polatas. Tiesa, šis teismas laikomas antraeilių asmenų byla, nes pagrindiniai išpuolio vykdytojai arba nukauti, arba yra paieškomi.

A.R.Polatui pateikti kaltinimai padėjus išpuolio vykdytojams įsigyti ginklų ir amunicijos. Be to, jis laikomas Amedy Coulibaly dešiniąja ranka – teroristo, 2015 m. sausio 8 d. Monruže nužudžiusio policininkę, o kitą dieną surengusio ataką vienoje košerinio maisto parduotuvėje Paryžiuje ir ten nukovusio keturis įkaitus.

A.Coulibaly veikė "Islamo valstybės" vardu ir palaikė ryšius su broliais Kouachiais. Tačiau A.R.Polato advokatei teisiamasis yra tik sąmokslo auka, turinti išpirkti svetimą kaltę. Būtent dėl to 67-erių Isabelle Coutant-Peyre sulaukia ne mažiau dėmesio nei pats procesas. Metafora "velnio advokatas", anot žiniasklaidos, jai tinka idealiai.

Traukia radikalai

Juodos garbanos, juodos akys, juodi lakuoti aukštakulniai idealiai derantys prie juodos advokato skraistės. Smulkaus kūno sudėjimo, tačiau, kaip žurnalistams pasakojo kolegos advokatai, jei ir gali kelti asociacijos su gležna žole, tai tik turint omenyje iki kraujo pjaunančius jos kraštus.

Jos klientų sąrašas – tarsi žmonijos priešų sąvadas.

I.Coutant-Peyre rūko cigariles, kartais užtraukia ir cigarą, nekenčia valstybės ir mėgsta radikalus. Jos klientų sąrašas – tarsi žmonijos priešų sąvadas. I.Coutant-Peyre gynė teisme ir Zacariją Moussaoui, padėjusį suplanuoti Rugsėjo 11-osios išpuolius, Alžyro aferistą Rafiką Khalifą, ne vieną garsų Afrikos radikalą, tačiau bene garsiausias – Illichas Ramirezas Sanchezas iš Venesuelos, dar žinomas pravarde Carlosas Šakalas.

Dėl polinkio ginti teroristus, I.Coutant-Peyre dažnai lyginama su jos mokytoju laikomu advokatu Jacques Vergèsu, išgarsėjusiu XX a. 6-ąjį dešimtmetį, kai teisme gynė Alžyro nacionalinio išsivadavimo fronto aktyvistus. Vieną jų, dėl tris gyvybes nusinešusio teroro išpuolio Alžyro pieno bare myriop nuteistą Djamilą Bouhired, jis ne tik išgelbėjo nuo kilpos, bet ir vedė. J.Vergèsas gynė dėl karo nusikaltimų teistą serbų lyderį Slobodaną Miloševičių ir buvo Kombodžos diktatoriaus Pol Poto draugu. 2007 m. apie jį buvo sukurtas dokumentinis filmas iškalbingu pavadinimu "Velnių advokatas".

Kaip ir mokytojas, I.Coutant-Peyre ištekėjo už vieno savo ginamųjų – Prancūzijoje kalėti iki gyvos galvos triskart nuteisto Carloso Šakalo. Religinė tuoktuvių ceremonija vyko 2001 m. kalėjime – tuoktuvininkai tuo metu dar nebuvo išsiskyrę su savo tuometiniais sutuoktiniais. "Mes paprašėme vienas kito rankos", – vėliau savo knygoje "Epouser Carlos" rašė I.Coutant-Peyre.

I.Coutant-Peyre mokėsi katalikiškuose internatuose, buvo ištekėjusi už valstybės tarnautojo, susilaukė trijų sūnų ir nuolat pabrėžia, kad yra ateistė – kitaip nei Carlosas Šakalas, neatsivertė į islamą. Ji pašėlsta, jei kas nors jos vyrą pavadina dendžiu, kuriam palestiniečių kova rūpi ne mažiau nei moterys ir kvepalai.

"Jis puikus vyrukas", – viename interviu apie Carlosą sakė I.Coutant-Peyre. Teroristą, kurio rankos suteptos ne vieno išpuolio Afrikoje ir Prancūzijoje aukų krauju, ji vadino romantiku – esą tik toks ir galįs būti didis revoliucionierius. Tiesa, apie sutuoktinį taip kalbėjo dar tuomet, kai kalėjime jį lankydavo punktualiai kas keturiolika dienų. Dabar, sako, jų meilė atšalo.

Laisvę dar išvys

Televizijos kamerų dėmesį į save I.Coutant-Peyre patraukė jau pirmosiomis "Charlie Hebdo" proceso dienomis. Pirmiausia ji pasiskundė naujaisiais Paryžiaus teisingumo rūmais – esą garsiojo architekto Renzo Piano suprojektuotame pastate lijo. Vėliau sukritikavo mikrofoną, prieš kurį esą reikia atsiklaupti, kad auditorija išgirstų tavo balsą. Tulžies išliejo ir dėl per pandemiją privalomos veido apsaugos. Patį teismo procesą ji pavadino stalinistiniu parodomuoju teismu.

Tiesa, šiame teisme I.Coutant-Peyre ypač nesužibėjo. Painiojo pagrindinių išpuolio vykdytojų pavardes, faktus žinojo blogiau nei jos ginamasis. Gynyba laikėsi pozicijos, kad kaltinamieji nusikalstamoje veikoje dalyvavo nesąmoningai. Patys kaltinamieji save vadino viešosios nuomonės aukomis, esą, žuvus išpuolio vykdytojams, visuomenė nori atkeršyti antram ir trečiam ešelonui.

Po to, kai lapkritį A.R.Polatas susirgo COVID-19, teismas paskelbė pertrauką. Verdiktą jis išgirdo jau sėdėdamas teismo salėje. A.R.Polato ir A.Coulibaly žmona Hayat Boumedienne (teisiama už akių) buvo pripažinti kaltais dėl bendrininkavimo įvykdžius teroristinį išpuolį. Prokuratūra jiems reikalavo laisvės atėmimo iki gyvos galvos, tačiau teismas paskelbė švelnesnę bausmę: abu nuteisti kalėti 30 metų.

Už akių nuteisti ir broliai Belhusinai – vienas jų turėtų kalėti iki gyvos galvos, tačiau bausmę vargiai atliks: esama duomenų, kad į Siriją pabėgę teroristai jau yra žuvę. Kitas kaltinamasis Amaras Ramdani buvo nuteistas kalėti 20 metų. Trumpiausias skirtas laisvės atėmimo laikas – ketveri metai. Septyni iš vienuolikos teisme dalyvavusių kaltinamųjų galiausiai nebuvo apkaltinti terorizmu, o tik dėl nusikalstamo bendrininkavimo.