Šokis virš vandens

Prisimink vasarą: vaikštinėji ežero pakrante, saulė kepina pakaušį, vanduo lygus kaip stiklas. Staiga po kojomis pamatai plokščią akmenuką. Paimi į rankas, apžiūri, pasilenki ir paleidi jį ežero link, kad skrietų beveik lygiagrečiai su vandens paviršiumi.

Akmenukas trinkteli į vandenį, atšoka, vėl trinkteli ir vėl atšoka, o tu mintyse skaičiuoji: „vienas, du, trys, keturi... et, tik keturi“. Ir tavo akys vėl žiūri į žemę ir ieško dar vieno plokščio akmenuko. Žaidimas ir tiek. Bet ne visiems. Yra žmonių, kuriems tai – rimtas sportas. Yra net organizacijų, fiksuojančių tokio akmenukų mėtymo pasaulio rekordus, yra net mokslininkų, kurie tokius akmenukus tyrinėja.

Graikai, antys ir gaigalai

Kaip lietuviškai pavadinti tokį akmenukų mėtymą, kad jie kuo daugiau kartų atšoktų nuo vandens paviršiaus, mes nežinome. Mokslininkai, apie kurių darbus papasakosiu vėliau, šį reiškinį pavadino rikošetu.

Ant vandens paviršiaus šokinėjantys akmenukai – senas žmonijos žaidimas. Kai kurie šaltiniai teigia, kad taip žaisdavo ir senovės graikai. Tačiau tai tik dar viena duoklė labai protingiems senovės graikams ir tiek. Juk nereikia būti labai išmintingam ar senovės graikiu, kad netyčia atrastum plokščią akmenuką ir jį metęs pamatytum, kad akmenukas gali šokinėti vandens paviršiumi. Tam turėjo pakakti ir kur kas senesniais laikais gyvenusių žmonių proto.

Pirmą kartą šis žaidimas oficialiai paminėtas 1583 metais. Tais laikais į vandenį mėtydavo ne tik akmenukus, bet ir austrių kriaukles, o žaidimas vadinosi „Ducks & Drakes“ („Antys ir gaigalai“). Kodėl toks keistas pavadinimas? Todėl, kad pirmą kartą nuo vandens paviršiaus atšokęs akmenukas buvo vadinamas antimi, antrą kartą – gaigalu, trečią – vėl antimi ir t.t. Aišku, lietuviški žodžiai „antis“, o ypač „gaigalas“, yra gremėzdiški , tačiau angliškai „duck“ ir „drake“ – trumpi. Pabandyk įsivaizduoti, kad akmenukas šokinėja vandens paviršiumi, o tų metų riteriai ir damos, stovėdami ant ežero kranto, choru šaukia: „Duck, drake, duck , drake“, ir suprasi, kodėl šis juokingas žaidimas buvo pavadintas tokiu vardu.

Legendos byloja, kad Anglijoje šį žaidimą sportu pavertė kažkuris monarchas, o Amerikoje jį populiarino pats Džordžas Vašingtonas, į vandenį mestelėjęs gal akmenį, o gal sidabrinį dolerį. Kaip matote, žaidimui buvo naudojamos ir monetos.

Žaidimas ar sportas

Šiais laikais šis akmenukų svaidymas į vandenį vadinasi jau kitaip: amerikiečiai jį vadina „Stone Skipping“, anglai – „Stone Skimming“, airiai – „Stone Skiffing“, o prancūzai – „Ricochet“. Pats populiariausias ir dažniausiai pasaulyje vartojamas turbūt amerikietiškas pavadinimas, juolab kad ir pasaulio čempionas kol kas yra Amerikos pilietis.

Šiais laikais ant vandens paviršiaus dažniausiai šokinėja ne monetos ar kriauklės, bet akmenukai, o pats akmenukų mėtymo sportas „Stone Skipping“ pakylėtas iki profesionalų lygio. Šiaurės Amerikoje yra net šios sporto šakos asociacija NASA, taip pat firma, gaminanti specialius trikampius tam tikslui skirtus akmenukus, gražiai supakuotus po kelis į permatomą pakuotę.

Beje, šį vaikišką žaidimą sportu imta vadinti neatsitiktinai. Įvairiose šalyse vyksta turnyrai, rengiami pasaulio čempionatai, fiksuojami pasaulio rekordai. Dabartinis pasaulio rekordas užfiksuotas prieš 13 metų, t.y. 1992 metais. Šio rekordo autorius – Džerdonas Kolemanas Makgis, o pats rekordas pasiektas JAV Teksaso valstijos Blanko upėje. Šio veikėjo į vandenį mestas akmenukas nuo vandens paviršiaus atšoko net 38 kartus. Taigi ne tik patį metiką, bet ir lemtingą jo metimą užfiksavo Gineso rekordų knyga.

Po kurio laiko šis akmenukų mėtymo į vandenį rekordininkas parašė knygą „The Secrets of Stone Skipping“ („Akmenukų šokdinimo paslaptys“), kurią iki šiol pardavinėja po 9 JAV dolerius. Knygos įžangoje jis rašo, kad 12 metų akmenukų mėtymo į vandenį patirtis aptarta šioje knygoje. Joje daug vertingų patarimų, kaip pasirinkti akmenukus, kaip juos mesti, kad jie nuo vandens paviršiaus atšoktų labai daug kartų.

Deja, ar tie patarimai ne itin vertingi, ar ne viską savo knygoje akmenų mėtymo meistras pasakė, tačiau nuo tų lemtingų 1992 metų, kai buvo pasiektas akmenukų šokdinimo vandens paviršiuje rekordas, pagerinti ir patekti į Gineso knygą siekė daug akmenų metikų, tačiau nors ir labai stengėsi, rekordo sumušti nepavyko. Jų rezultatai gerokai skirdavosi nuo rekordo – akmenukas atšokdavo 23-24 kartus ir viskas. Vadinasi, yra dar kažkokia slapta metimo technika ar dar nežinia kas.

Akmenys domina ir mokslininkus

Matydami šioje sporto srityje tokį chaosą, akmenukų svaidymu susidomėjo ir fizikai. Beje, pirmieji rimčiau pradėję tyrinėti akmenukų šokį ant vandens buvo ne amerikiečiai, o prancūzai. Teigiama, kad mokslininkai neturėjo tikslo išleisti traktatą, kuris padėtų akmenukų metikams pagerinti pasaulio rekordą. Jie dirbo norėdami išsiaiškinti akmenukų atšokimo nuo vandens paviršiaus fiziką. Versijų yra įvairių, pavyzdžiui, kad plokščių akmenukų šokinėjimas vandens paviršiumi turi tiesioginį ryšį su kosminių laivų nusileidimu vandenyje, nes pastarieji leisdamiesi taip pat šokinėja kaip akmenys. Nejučia kyla mintis, kad akmenukų mėtytojų asociacijos (NASA) ir Amerikos nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) santrumpų panašumas nėra atsitiktinumas. Bet tai tik mintis, neturinti jokio pagrindo.

Pirmąja kregžde šioje srityje tapo Liono universitete dirbusio prancūzų mokslininko Lyderiko Basketo pranešimas „The Physic Of Stone Skipping“ („Akmenukų šokinėjimo fizika“), išspausdintas 2002 metais. Jame aptariami įvairių eksperimentų rezultatai. Tačiau, pristatydamas šį darbą, mokslininkas nekalbėjo apie kokius nors kosminius laivus ar aukštas technologijas. Jis buvo itin žemiškas ir pažymėjo, kad tokiam tyrimui jį pastūmėjo aštuonmečio sūnaus pomėgis svaidyti į vandenį akmenukus. Lyderiko Basketo pranešime rašoma: norint, kad plokščias akmuo bent vieną kartą atsimuštų nuo vandens paviršiaus, jį reikia mesti ne mažesniu nei 1 km per val. greičiu. Be to, jis akcentavo, kad, metant akmenį, labai svarbu suteikti jam sukamąjį judesį, t.y. lėkdamas akmuo turi suktis apie savo ašį. Sukimasis suteikia akmens skrydžiui stabilumo. L.Basketas pastebėjo, kad jei apatinė akmens dalis įgaubta, tada su vandeniu liečiasi mažesnis jo paviršius, vadinasi, trinktelėjimo į vandenį metu būna mažesnė akmenuko trintis. Galų gale jis reziumavo: norint pasiekti tokį rezultatą, kokį 1992 metais pasiekė į Gineso knygą patekęs pasaulio rekordininkas, 10 cm skersmens plokščią akmenį reikia paleisti 40 km per val. greičiu ir suteikti jam 14 apsisukimų per sekundę sukamąjį judesį. Pristatant šį pranešimą, buvo pažadėta iki galo atskleisti rekordinio akmenukų metimo paslaptis. Viso pasaulio akmenukų svaidytojams, siekusiems sumušti fantastinį 1992 metų rekordą, reikėjo šito laukti dar dvejus metus.

Akmenis keičia aliuminis

Pagaliau 2004 metų pradžioje žurnale „Nature“ buvo išspausdintas straipsnis „Secrets Of Succesful Stone Skipping“ („Efektyvaus akmenukų šokdinimo paslaptys“). Norėdami padėti akmenukų svaidymo entuziastams iš NASA (o gal kosminių laivų specialistams ir NASA), prancūzų mokslininkų grupė, kuriai vadovavo IRPHE instituto darbuotojas Kristofas Planetas, sukonstravo mechaninę katapultą, kuri vietoj akmenų į specialų baseiną paleisdavo tam tikslui pagamintus aliuminio diskus. Sekundės dalį trunkantį disko paleidimą ir akmenuko šokinėjimą vandeniu jie fiksuodavo vaizdo kameromis. Eksperimentų metu buvo tiksliai nustatomas disko paleidimo greitis, jo skriejimo vandens paviršiumi kampas, sukimosi aplink savo ašį greitis ir t.t.

Tyrinėdami diskus, mokslininkai atrado, kad pats svarbiausias sėkmingo akmenukų paleidimo į vandenį veiksnys yra ne greitis, o akmens ir vandens paviršiaus susilietimo kampas. Jis turi būti 20 laipsnių. Tokiu atveju objekto ir vandens paviršiaus kontaktas būna optimalus, tokiu kampu į vandenį atsitrenkęs akmuo praranda mažiausiai energijos ir jam lieka daugiau „jėgų“ šokinėti toliau. Be abejo, akmens forma, jo paleidimo ir sukimosi greičiai taip pat turi didelės įtakos. Lėtai lekiančio akmens nepriversi daug kartų atšokti nuo vandens paviršiaus. O kad sukimasis akmenuko skrydžiui suteikia stabilumo, jau minėjau.

Taigi dabar viskas – jūsų rankose. Žinote greičius, kampus, belieka pasikviesti ką nors iš Gineso knygos, nueiti prie ežero ir švystelėti akmenį taip, kad būtų sumuštas to amerikiečio su airiška pavarde rekordas. Beje, tai daryti geriausia ramią dieną prie jūros Nidoje, nes Nidos pliaže plokščių akmenų - nors vežimu vežk.

Faktas

Svaidyti akmenis taip, kad jie atšoktų kuo daugiau kartų, mėgsta ir eskimai, ir beduinai. Tik eskimai tai daro ant ledo, o beduinai – ant smėlio.