Sėdėti duobėje rusams atsibodo, bet revoliucijai nesiryžta

Revoliucijai dar nesiryžta

Kaip teigia solidžiausia Rusijoje visuomenės nuomonių tyrimo institucija Levados centras, didžioji dauguma rusų (77 proc.) prisipažįsta, kad nėra pasirengę dalyvauti protestuose. Į gatves ryžtųsi išeiti 22 proc. respondentų. Likusieji padėtį visuomenėje gerintų rinkdamiesi ramesnius veiksmus. Pavyzdžiui, 71 proc. apklaustųjų balsuotų už kandidatus ar partijas, siūlančias jiems artimų permainų planą. 53 proc. tiki, kad permainas galima įvykdyti peticijomis. Beveik pusė (49 proc.) vis dar tiki institucijų galia, todėl kreiptųsi į jas.

Tiesa, visuomeninių ir politinių organizacijų galia dauguma rusų nebetiki: jų veikloje dalyvautų vos 30 proc. respondentų. Tik 8 proc. paremtų jas finansiškai, o kelti savo kandidatūrą rinkimuose sutiktų tik kas dešimtas.

Šia prasme savo aktyvumu maskviečiai išsiskiria iš didmiesčių ir didžiųjų regionų gyventojų. Įdomu ir tai, kad dalyvauti protestuose labiau linkę aktyvūs interneto vartotojai.

Lemiamas sprendimas

Vertindamas Rusijos visuomenės nuotaikų pasikeitimus per 2018-uosius Levados centro direktorius Levas Gudkovas su žiniasklaida dalijosi pastebėjimais apie dvi pagrindines visuomenės raidos tendencijas.

Viena vertus, valdžia bando palaikyti tarp piliečių radikalias patriotines nuotaikas: stiprinant propagandos priemones, kuriomis aktualizuojamas militarizmas ir konfrontacija su Vakarais, stiprinamas rusų tautinių tradicijų kultas ir ultrakonservatyviosios dvasinės vertybės. Tačiau tuo pat metu visuomenėje auga socialinis jautrumas, nepasitenkinimo jausmas, nerimas dėl ateities.

Pirmieji socialinės įtampos visuomenėje požymiai pasirodė dar 2017-ųjų pabaigoje. Juos netrukus prislopino prasidėjusi prezidento rinkimų kampanija, kurios pagrindinis tikslas buvo įtikinti rinkėjus, kad Vladimiras Putinas – vienintelis stabilumo garantas. Tačiau tuoj po rinkimų, jau balandį, pasitikėjimas valdžios institucijomis pradėjo smukti. Birželį paaiškėję vyriausybės planai atlikti pensijų reformą radikaliai pakeitė piliečių požiūrį į valdžią (90 proc. gyventojų pasisakė prieš pensinio amžiaus vėlinimą).

Būtent šie planai – ne karas Ukrainoje, pilietinių laisvių suvaržymas, šalies politinė izoliacija – labiausiai sužadino rusų pasirengimą protestuoti, ko nebuvo daugelį metų. Į gatves sakė galį išeiti jau ne tik išsilavinę, aktyvūs piliečiai, bet ir valstybės tarnautojai. Negana to, per ketverius metus dėl karo Ukrainoje ir Vakarų sankcijų pablogėjusi ekonominė padėtis iki tol kėlė nepasitenkinimą labiau provincijoje, tačiau pernai tokios nuotaikos sustiprėjo ir didmiesčiuose.

Vienu metu sumažėjo ir Rusijos piliečių stabilumo jausmas, ir neigiamas nusiteikimas prieš Vakarus, – šie du faktoriai, anot sociologų, maitino V.Putino režimą.

2019-ųjų sausį pirmą kartą per daugelį metų užfiksuotas žymus pasitikėjimo V.Putinu nuosmukis: nuo 80 proc. pernai sausį iki 64 proc. (nepalaiko jo atitinkamai 34 proc. ir 18 proc.).

Sykiu krito ir šio režimo veidais laikomų užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo bei gynybos ministro Sergejaus Šoigu populiarumas, parama Valstybės Dūmai bei savivaldos institucijoms. Išaugo žmonių, manančių, kad valstybės vadovas yra asmeniškai atsakingas už tai, kas vyksta šalyje, skaičius. Apklausose pirmą kartą nuo 2012 m. armija visiškai pasitiki daugiau žmonių nei prezidento institucija (atitinkamai 66 proc. ir 58 proc.).

Lyginant 2018 m. ir 2019 m. sausio rodiklius, kur kas sumažėjo manančių, kad šalis eina teisingu keliu ("taip" atsakė 10 proc. mažiau respondentų nei prieš metus).

Bijo karo su Vakarais

Vienu metu sumažėjo ir Rusijos piliečių stabilumo jausmas, ir neigiamas nusiteikimas prieš Vakarus, – šie du faktoriai, anot sociologų, maitino V.Putino režimą.

Lašas po lašo it stalagmitą pilietinį nepasitenkinimą išaugino ir opozicijos paviešinami skandalai apie režimą palaikančių verslo grupuočių nusikalstamą praturtėjimą, neracionalios biudžeto lėšų dalybos, kai kariniams veiksmams, ginkluotei ir valdžios aparatui skiriama neproporcingai didelė dalis.

Piliečiai pradėjo nerimauti ir dėl tarptautinės Rusijos izoliacijos bei sankcijų. Pagaliau suprasta, kad jos nėra rusofobijos apraiška (tai ypač ryškiai buvo suprasta pamačius draugiškai nusiteikusius Vakarų lyderius Rusijoje vykusiame futbolo čempionate) ir kenkia ne tik šalies valdžios grietinėlei, bet yra ūkio nuosmukio, ekonominių problemų priežastis.

Šalis nori išlipti iš duobės, sako Levados centro Sociokultūrinių tyrimų skyriaus vadovas Aleksejus Levinsonas ir pastebi: dabar daugiau nei 40 proc. rusų kelia susirūpinimą dėl izoliacijos ir sankcijų. Vyresnioji gyventojų dalis labiau nei anksčiau (50–60 proc.) nerimauja dėl izoliacijos ir sankcijų. Sankcijos kelia nerimą ir daugiau nei pusei tokiai jautriai visuomenės grupei kaip įmonių vadovai.

"Nepasitenkinimas dėl kainų augimo, papildomų akcizų ir mokesčių įvedimas jau seniai augo, tačiau buvo kompensuojamas tai optimizmu dėl Krymo, tai prezidento kampanija. Tačiau dabar žmonės nebemato valdžios veiksmų prasmės ir vis labiau bijo karo", – aiškina L.Gudkovas.

Euforiją dėl Krymo aneksijos iš dalies pakeitė suvokimas, kad auganti konfrontacija tarp Rusijos ir JAV, Rusijos ir NATO, gali virsti tikru dideliu karu.

"Milžiniška trauma dėl Afganistano, Čečėnijos ir net Antrojo pasaulinio karo patirtis sako žmonėms, kad valdžios institucijų ar tam tikrų grupių (generolų, nacionalistų, propagandininkų) ambicijos gali tapti nacionaline tragedija, nes taip buvo daugiau nei vieną kartą mūsų istorijoje", – kodėl nuo 45–50 proc iki 79 proc. išaugo rusų, manančių, kad reikia gerinti santykius su Vakarais, aiškina "Novaja gazeta".

Vilties suteikia ir jauniausių piliečių požiūris. Skirtingai nei ankstesniais metais, jie vis labiau kritikuoja valdžios institucijas, o 25–35 m. amžiaus grupei būdinga mažiausiai paremti Putiną (58 proc.), pensinio amžiaus žmonių šis skaičius siekia 80 proc.

Pavojinga tendencija: pateisinama prievarta

Nors šalies gyventojų nuotaikos vis labiau palankios politinėms permainoms ir santarvei su Vakarais, nerimą kelia tai, kad Rusijos žmonės pradeda priprasti, jog valdžios prievarta savo piliečių atžvilgiu yra norma.

Per pastaruosius metus išaugo rusų, pateisinančių valdžios institucijų naudojamą smurtą, dalis. Tai atskleidusių sociologinių tyrimų metu respondentams buvo siūloma įvertinti konkrečias situacijas, kai smurtą panaudojo policijos pareigūnas, kalėjimo ar psichiatrijos ligoninės darbuotojas. Kai kuriais atvejais smurtą toleruojančių respondentų pagausėjo 5–6 proc. Kas dešimtas gyventojas apskritai mano, kad taikyti kankinimus nėra blogai.

Aukštosios ekonomikos mokyklos profesorius Sergejus Medvedevas svarbiausiu dalyku, kuris pastaraisiais metais įvyko Rusijoje, laiko ne absurdiškus rinkimus, teroristinius aktus, "Wagner" samdinių siautėjimuas, įvykius Čečėnijoje ir Ingušijoje, bet kankinimus policijoje ir kalėjimuose.

"Visa tai yra tradicija, kurios ištakos siekia Gulagą, kuri buvo užtemdyta Chruščiovo–Brežnevo laikais, kuri grįžo dešimtąjį dešimtmetį ir ypač – per pastaruosius 10–15 metų. Suprantu, kad tik pasinaudojus socialiniais tinklais buvo praskleista uždanga ir pasigirdo klyksmų. Ir vis dėlto man atrodo, kad dabar, per pastaruosius penkerius metus, vyksta kankinimų rutinizacija", – sako jis.

Biopolitiką, kai valdžia įvertina kiekvienos gyvybės vertę, jis vadina grandimi, kuri jungia paskutinių XX a. metų hibridinio autoritarizmo ir žiauriojo autoritarizmo, prasidėjusio 2010–2012 m.

"Nuo sutarties su visuomene valdžia pereina prie kūniškųjų visuomenės valdymo praktikų, kai žmonės paverčiami ištekliais, biomase, kuri turi gimdyti naujus kareivius, iš kurių turi būti atimti socializmo pasiekimai (nemokama sveikatos priežiūra, švietimas), kuriems galima užkrauti naujus mokesčius ir kurie dar ir turi būti priversti dirbti valstybei iki mirties", – samprotauja žinomas profesorius.

Kankinimai tokioje atmosferoje nėra perteklinė priemonė – tai paprastų atlikėjų spontaniškas atsakas į šią biopolitiką. "Žinoma, jie nėra sankcionuoti iš viršaus, tačiau jie yra tylinčio kolektyvinio kūno kontrolės elementas. Svarbūs biopolitikos elementai – karas, karo ir ginklų idėja, visi šie "žaibai" (dar SSRS atsiradęs, Rusijoje gynybos ir švietimo ministerijų organizuojama moksleiviams skirtas karinis žaidimas "Žaibas" – aut. past.), kariniai budėjimai, paminklai Kalašnikovui, Donbasas, Sirija, džiaugsmingas branduolinės apokalipsės laukimas. Žmonės įtikinami, kad jie tėra patrankų mėsa, kad smurtas valdo pasaulį, ir šis bendras karas tarp Rusijos ir pasaulio, valstybės ir jos gyventojų projektuojamas ir įdiegiamas atskiruose tardymo izoliatoriuose, policijos padaliniuose, kolonijose", – tendencijos pavojus įžvelgia S.Medvedevas.