R. T. Erdoganas – ištikimiausias savo paties sąjungininkas

R.T.Erdogano valanda

Turkija galėtų būti ideali Vakarų sąjungininkė. Yra strategiškai patogioje vietoje tarp Europos ir Artimųjų Rytų. Jos kariuomenė – antra pagal dydį NATO. Ji turi teorinių galimybių įstoti į ES. Tačiau žmogaus teisių gynėjų akyse R.T.Erdoganas yra demonas. Jo ultimatumai reikalaujant milijardinių sumų mainais už pabėgėlių, besiveržiančių į Europą, sulaikymą, kelia siaubą ES iždo sergėtojams.

Valdant R.T.Erdoganui dėl pretenzijų į Viduržemio jūroje esančius dujų telkinius ir taip įtempti santykiai su Graikija dar labiau įkaito. Dėl mirtinam priešui Fethullah Gulenui suteikto prieglobsčio, armėnų genocido pripažinimo ir rusiškos raketų sistemos S-400, kurią įsigijo JAV atsisakius parduoti naikintuvus F-35, pašlijo santykiai su Vašingtonu. R.T.Erdoganas negali neišsiderėjęs iš partnerių jam naudingų sprendimų pritarti Suomijos ir Švedijos narystei NATO.

R.T.Erdoganas dažnai lyginamas su V.Putinu, tačiau taip nepelnytai sumenkinami jo gebėjimai.

Jei politikos praktikams R.T.Erdoganas ir nėra pats lengviausias partneris, teoretikai apie jį kitokios nuomonės.

„Dar prieš kelerius metus atrodė, kad R.T.Erdoganas atvedė Turkiją į aklavietę. Jis susipyko su ES, kai grasino paleisti pabėgėlius. Susipyko su NATO, kai pirko rusišką prešlėktuvinės gynybos sistemą. Susipyko su Rusija, kai buvo numuštas rusų lėktuvas Sirijoje (incidentas 2015 m., rusų „Su-24“, anot Ankaros, buvo įskridęs į Turkijos erdvę – aut. past.), su arabų šalimis, su Izraeliu, Iranu. Atrodė, kad jis nebeturi sąjungininkų. Tačiau šiandien į jį krypsta Ukrainos ir jos rėmėjų akys. Jis vienintelis gali šiuo klausimu kalbėti su Maskva“, – pastebi dr. Evgeni Klauber iš Tel Avivo universiteto.

Šiandien R.T.Erdoganas sugeba vienu metu būti ir Ukrainos sąjungininku, ir likti tiek neutralus, kad su juo kalbėtųsi V.Putinas. Ir kaupti politinius dividendus, kurie jam svarbūs kovojant su politiniais oponentais namuose.

Principai ir pinigai

Praėjus vos kelioms valandoms, kai vasario 24-ąją Rusijos kariai kirto Ukrainos sieną, R.T.Erdoganas paskambino V.Putinui. Vėliau jiedu kalbėjosi ne sykį, akis į akį buvo susitikę Teherane, o rugpjūčio 5-ąją susitiks Rusijoje.

Vasario 28-ąją, kai buvo neaiški nei karo eiga, nei Rusijos kariuomenės potencialas ir Vladimiro Putino branduoliniai ketinimai, kai Vakarų partneriai Volodymyrui Zelenskiui siūlė ne sunkiąją ginkluotę, bet saugią evakuaciją, Ankara drąsiai stojo tiesos pusėn. Remdamasi Monrealio konvencijos suteikta galimybe, Turkija uždarė Bosforo, Dardanelų sąsiaurius: Rusijos desantiniai laivai, prieš pat karo pradžią atplaukę į Tartuso uostą Sirijoje, savo tikslo – Ukrainos krantų – taip ir nepasiekė.

Dar kovą R.T.Erdogano siūlymu Turkijoje susitiko Rusijos ir Ukrainos derybininkai – pokalbiai nutrūko paaiškėjus Bučos tragedijai. Kovos įkarštyje Turkija evakavo užsieniečius iš Rusijos kariuomenės blokuojamo Mariupolio, siūlėsi išvežti ir „Azovstal“ gynėjus.

R.T.Erdogano žento kompanijos bepiločiai „Bayraktar“ tapo pirmuoju Ukrainos pasipriešinimo katalizatoriumi ir simboliu. Dukters vyro lūpomis jis kategoriškai atsisakė tiekti šiuos dronus Rusijai, pranešė apie ketinimą gaminti juos Ukrainoje, o vėliau jau pats pakartojo: bepiločių dronų „Bayraktar“ labai pageidauja ir Maskva, ir Jungtiniai Arabų Emyratai.

Turkija neparėmė Vakarų sankcijų Rusijai ir naudojasi sudėtinga pastarosios situacija. Prieš pat atostogų įkarštį Turkijos vyriausybės įkurta oro linijų bendrovė „Southwind“ pradėjo skraidinti Rusijos piliečius į Turkiją – poilsiauti ir tranzitiniams skrydžiams į trečiąsias šalis. Turkijoje užuovėją randa ne tik dėl karo į užsienį bėgantys rusai, bet ir rusų verslas.

Tuo pat metu Turkija ir toliau importuoja dujas iš Rusijos, o neseniai "Rosatom" Turkijoje pradėjo statyti ketvirtąjį Akuju atominės jėgainės bloko statybas. Kritikuoja R.T.Erdoganas ir Vakarų politikų laikyseną V.Putino atžvilgiu. "Kokį požiūrį į jį pademonstruosite, tokio ir sulauksite", – pasakė jis.

Primestos sąlygos

Sirijoje Ankara ir Maskva yra skirtingose barikadų pusėse. Tuo metu, kai Rusija kartu su Iranu palaiko Sirijos vyriausybę, Turkija remia įvairias sukilėlių grupes. Svetingai atsiverdama rusų turistams, Turkija uždarė oro erdvę į Siriją skrendantiems Rusijos lėktuvams. Priežastis labai pragmatiška. Nepaisydama Damasko, Maskvos ir Vašingtono nepasitenkinimo, Turkija planuoja operaciją prieš kurdus Sirijos šiaurėje, tad nėra suinteresuota Rusijos kontingento šioje šalyje papildymu.

Į kampą įspeistam V.Putinui R.T.Erdoganas pasiūlė sandorį, pagal kurį per Juodosios jūros uostus ne tik Ukraina, bet ir Rusija galėtų eksportuoti savo grūdus. Mainais už tai Rusija turinti išplėsti saugumo zoną Sirijoje prie Turkijos sienos, net jei tai nepatiktų Basharui al-Assadui, įgijusiam vietos kurdų lojalumą.

Artimųjų Rytų ekspertų nuomone, šis sandoris įžeidė Iraną, kuriam visai nepatinka sunitiškosios Turkijos įtakos pliūpsnis. R.T.Erdoganas tuo tarpu vienu šūviu guldo du zuikius: stiprina įtaką Sirijoje ir privertė V.Putiną pasirašyti sutartį, kuri leis Turkijai tapti pagrindiniu Ukrainos grūdų paskirstymo centru.

Net didžiausi kritikai negalėjo likti abejingi stebėdami Turkijos žiniasklaidos išplatintus kadrus, kuriuose įamžintas prieš susitikimą Teherane kone minutę R.T.Erdogano laukiantis V.Putinas. Turkijos prezidentas padarė tai, ko nenorėjo ar nedrįso joks kitas Vakarų lyderis: net į susitikimą su britų monarche vėlavęs Rusijos prezidentas šįkart pats buvo priverstas laukti, o stambiu planu nufilmuotą jo nervingą mimiką išvydo visas pasaulis.

Ataką prieš Odesos uostą, kurią rusai surengė nepraėjus nė parai po grūdų sutarties pasirašymo, kai kas vadina Kremliaus kerštu Ankarai. Jei tai tiesa, tai bene pirmasis kartas, kai V.Putinas išdrįso turkams pademonstruoti savo nepasitenkinimą tuo, kad R.T.Erdoganas iš jo atėmė pirmąjį smuiką. Juk net tuomet, kai Ankara uždarė Bosforo sąsiaurį ir taip sužlugdė planus išlaipinti desantą Odesoje, Maskva nedrįso parodyti nepasitenkinimo, nepagrasino užkloti Stambulo branduolinio karo pelenais.

Žvilgsnis į horizontą

R.T.Erdoganas dažnai lyginamas su V.Putinu, tačiau taip nepelnytai sumenkinami jo gebėjimai.

Abu politikai svarbiausiuose politiniuose postuose ir teismuose yra susodinę savo žmones, stambiajam verslui pasiūlė laisvę mainais už lojalumą. Kaip ir Rusijoje, Turkijoje ne vieną pelningą sandorį yra gavę prezidentui artimi asmenys. Abu lyderiai deklaruoja tradicines vertybes ir yra populiariausi tarp konservatyvių provincijos gyventojų. Abu idealizuoja ir imperinę praeitį. Abu kai kas mėgsta vadinti politikos chuliganais, tačiau šiame duete Turkijos prezidentas stovi ant aukštesnės hierarchijos pakopos.

Vis dėlto R.T.Erdoganas yra visa galva aukštesnis už V.Putiną ne tik ūgiu, bet ir politine išmintimi. Jis nestokoja ambicijų tapti vienu iš planetos lyderių, tačiau to siekia ne grobdamas gretimas teritorijas ar perrašydamas istoriją, bet žvelgdamas į ateitį. Pvz., siūlydamas reformuoti Jungtines Tautas (JT).

Dar 2014-aisiais R.T.Erdoganas pareiškė, kad „pasaulis yra didesnis nei penkios šalys“, turėdamas omenyje penkias nuolatines JT Saugumo Tarybos (JT ST) nares. Šią mintį jis pratęsė pernai rudenį pasirodžiusioje knygoje „Įmanomas teisingesnis pasaulis“, kurioje pasiūlė JT ST išplėsti iki 20 nuolatinių narių. Kad JT iš tiesų nebeatliepia sudėtingų iššūkių ir pribrendo radikaliai struktūrinei reformai, parodė organizacijos bejėgiškumas Rusijos invazijos į Ukrainą akivaizdoje.

Simboliška, kad būtent priešais JT būstinę pernai rugsėjį atidaryti įspūdingi 171 m aukščio Turkijos namai. Jų įkurtuvių iškilmėse R.T.Erdoganas pasisakė prieš islamo marginalizavimą Vakaruose ir susižavėjusių tikėjimo brolių mainais sulaukęs epiteto, kad esąs viso musulmonų pasaulio lyderis.

Augindamas Turkijos įtaką pasaulyje, R.T.Erdoganas intensyvina ryšius ir su kitomis musulmoniškomis šalimis. Pvz., birželį Saudo Arabijos kronprinco vizito metu šalys atvėrė naują santykių puslapį – sutarė stiprinti politinį, ekonominį ir karinį bendradarbiavimą.

Kad ir kaip nepatiktų V.Putinui, NATO priklausanti Turkija vis glaudžiau bendradarbiauja su Azerbaidžanu. Pernai abi šalys pasirašė susitarimą dėl karinės sąjungos. Ankara, be kurios pagalbos Baku būtų buvę sunku laimėti vadinamąjį 40 dienų karą su Jerevanu, toliau padeda modernizuoti Azerbaidžano ginkluotąsias pajėgas ir aktyviai kalba apie karinės bazės Azerbaidžane įkūrimą.

R.T.Erdoganas puikiai pažįstamas ir Afrikoje. Jis laukiamas naftos turtingose Angoloje ir Nigerijoje. Turkija stato didžiulę mečetę Ganoje, didžiausią Rytų Afrikoje stadioną Ruandoje, karinę bazę Somalyje, planuoja tiesti geležinkelį Etiopijoje ir t.t. Per ilgus savo valdymo metus R.T.Erdoganas aplankė beveik 30 Afrikos šalių, ambasadų skaičius išaugo daugiau kaip triskart, prekyba su Afrikos šalimis – penkis kartus.

Išbandymai namuose

Į Europos vertybes apeliuojantys, Senajame žemyne prieglobstį radę Turkijos žurnalistai nepailsta kritikuoti R.T.Erdogano. Antrinant jo kritikams derėtų pastebėti, kad, net ir būdamas autoritarinis lyderis, jis savo šalies nepavertė autokratija.

Skirtingai nei Rusijoje, Turkijoje vyksta rinkimai, o sostinė Ankara apskritai yra prezidento oponento rankose. Nors valdžia kontroliuoja žiniasklaidą, kitaip nei Rusijoje, Turkijoje vis dar veikia du opoziciniai televizijos kanalai.

Anot dr.E.Klauber, R.T.Erdoganas vykdo makiavelistinę politiką, o jo sprendimai atliepia pirmapradę politikos sampratą, kad ji – galimybių menas.

Savo karjerą pradėjęs kaip sostinės meras, vėliau jis tapo premjeru. Pirmą kartą prezidentu jis buvo išrinktas 2014 m., 2018-aisiais – antrą kartą. Po referendumo 2017 m. konstituciniai apribojimai buvo panaikinti – R.T.Erdoganui atsivėrė beribės galimybės būti prezidentu.

Jei tarptautinėje arenoje R.T.Erdoganas sumaniai žongliruoja savo ir svetimais interesais, namuose jis patiria nuolatinę įtampą. Kitamet birželį šalis rinks parlamentą ir prezidentą, kuriam niekaip nesiseka įveikti ekonomikos krizės.

Liros kursas nesiliauja kritęs, oficialioji metinė infliacija pasiekė 78,6 proc., tačiau prezidentas vieną po kito atleidžia centrinio banko vadovus, bandžiusius suvaldyti infliaciją didinant palūkanų normas. Nors analitikai prognozuoja naujus infliacijos rekordus, nedarbas siekia 38 proc., iš 84 mln. gyventojų 14,8 mln. negali apsirūpinti maisto produktais, R.T.Erdogano komanda įsitikinusi, kad kitų metų pradžioje padėtis ims gerėti.

Geresnių skaičių R.T.Erdoganui reikėtų ir reitingų lentelėse. Kol kas apklausos rodo, kad antrajame rinkimų ture jis pralaimėtų Ankaros merui Mansurui Yavaşui, o valdančiajam Tautos aljansui su opozicija tektų kautis dėl kiekvieno balso.

Nors Turkijos gyventojų požiūris į karą Ukrainoje ne toks vienareikšmis, augantis R.T.Erdogano autoritetas užsienyje neabejotinai pasitarnauja jo populiarumui. Juolab tokiu metu, kai šalis gyvena patriotiškomis nuotaikomis: 2023-iaisiais Turkija minės respublikos įkūrimo 100-metį.