Prieškolumbiniai “kolumbai”?

“ŽEMĖ!” – taip 1492 m. šaukė karavelės “Santa Maria” jūreivis iš stebėjimo bokštelio stiebo viršūnės. Tąkart buvo atrasta Amerika.

Bet metai po metų literatūroje pasirodo abejonių, naujų versijų. Manoma, kad ne K. Kolumbas buvo pirmasis Naujojo Pasaulio atradėjas. Jis iš anksto žinojo, kur ir kaip plaukti. Todėl dabar amžių gelmėse bandykime ieškoti kitų “kolumbų”.

V a. prieš Kristų: kartaginiečiai ir finikiečiai

XIX a. pabaigoje archeologai svarstė, ar tikri Brazilijoje atrasti vadinamieji Parailos užrašai. Juos neva palikę finikiečiai jūreiviai. Buvo ilgai ginčytasi. Paminėsime tik vokiečių tyrėjo K. Šlotmano nuomonę. “Jei tai padirbinys, apgavikas turėjo būti puikus finikiečių kalbos žinovas, gabus etnografas, nes atskiros dalys užrašytos ne tik finikiečių, bet ir neabejotinai sidoniečių kalba. Sunku įsivaizduoti, kad toks finikiečių kalbos ir dialekto žinovas gyventų Brazilijoje. Net Europoje jų nėra daug...” Vėliau atrasta senovės užrašų ir JAV, Atlanto vandenyno pakrantėse. Ištyrus radinius, nutarta, kad finikiečių kelionių į Ameriką šaknų reikia ieškoti tarp 480 ir 275 m. pr. Kristų, tai yra tada, kai Kartaginos gyventojai kovojo su graikais. Karą pralaimėjo, ir graikų karo vadas Gelonas kaip taikos sąlygą pasiūlė neaukoti dievams žmonių. Didžiausi kulto gerbėjai paliko Kartaginą ir išvyko ieškoti prieglobsčio kitur. Ten, kur galėtų gyventi įprastą gyvenimą.

III-IV amžiai: romėnai

3-iąjį XX amžiaus dešimtmetį vienas Meksikos archeologas actekų kapavietėje aptiko II-III a. romėnišką terakotinę statulėlę. Ir tai dar ne viskas. Meksikoje rasta elenistinė statulėlė, molinis Veneros torsas, Venesuelos pakrantėje – IV a. romėnų monetų lobis. Matyt, jis priklausė laivo, priplaukusio prie nežinomo žemyno, įgulos nariui arba keleiviui.

Masačusetso valstijos pakrantėje buvo rasta 337-383 m. cirkuliavusių monetų. Tuomet Romą valdė imperatoriai Julianas ir Valentinas – pavydūs pagonys. Jų persekiojamiems krikščionims teko slėptis net už Atlanto.

Gali būti, kad romėnai žinojo apie žemes, kurios plytėjo už Gibraltaro. Iki jų reikėjo plaukti kelias savaites. Gerai parengtais laivais jie ištyrė Kanarų salas, iš kur Naujasis Pasaulis be paliovos pučiant palankiems vėjams ranka pasiekiamas. Grįžusieji iš už vandenyno, be jokios abejonės, pasakojo apie vandeningas upes turinčią, tankiais miškais apaugusią didžiulę paslaptingą salą. Apie ją užsiminė ir Aristotelis, Seneka.

967 metai: skandinavai

Iš Goliko sagos apie Eriksono keliones į paslaptingąjį Vinlandą. Kita skandinavų epopėja apie Ulmano vadovaujamą žygį tapo žinoma tik Centrinės ir Pietų Amerikos indėnų folkloro, užrašyto ispanų kronikininkų, dėka.

Mes jau niekad nesužinosime, kaip aukštaūgius baltaodžius, išlipusius į krantą, sutiko Meksikos įlankos Panuko genties indėnai. Pasak legendų, genami karšto ir drėgno klimato, vikingai paliko žemesnes vietas ir traukė į pietus. Ieškodamas jų pėdsakų, prancūzų tyrinėtojas Žanas de Majus išnaršė keletą Pietų Amerikos šalių. Sėkmė neapvylė – jis jų rado!

Peru, Andų kalnuose, ekspedicija aptiko molinio indo, papuošto geometriniu piešiniu, kurį sudaro maždaug dešimt ženklų, o devintas panašus į runas, šukių.

Vėliau archeologai indų su runų ženklais rado ir daugiau. Vienoje šukėje, aptiktoje Paragvajuje, matyti toks įrašas: “1305 m.”.

1170 metai: velsiečiai

Senieji velsiečių abatų rankraščiai išsaugojo legendas apie Madoką, patekusį į nemalonę ir nutarusį su bendraminčiais palikti gimtąsias žemes.

Toli gražu ne visi šių laikų mokslininkai tiki, kad Madokas kada nors gyveno. Tačiau Britanijos muziejuje saugomas 1477 m. rankraštis. Jame surašyta visa žymių valų šeimų – tarp jų ir Grinedlų (iš jų kilęs Madokas) genealogija. Čia aprašytas Madoko gyvenimas siekia 1170 metus, kai jis buvo emigracijoje.

Kur Madokas galėjo išlipti? Alabamoje, Džordžijoje ar Tenesyje? Būtent šiose vietovėse archeologai aptiko keletą fortų, pastatytų iki Kolumbo laikų. Iki šių dienų jų kilmė neaiški. Kentukio mokslininkas A. Grifitas išstudijavo vieno forto – De Soto griuvėsius ir išvyko į Velsą, kur galėjo palyginti statinį su Grinedlų pilimis. Pasirodo, statybos būdas identiškas.

Tikėtina, kad Madoko laivai priplaukė prie Floridos krantų, čia bėgliai ir pradėjo Šiaurės Amerikos odisėją.

Indėnų legendos mena, kad atvykėliai įsikūrė prie Misisipės intako Ohajo krantų ir ramiai gyveno. Vieną dieną susikovė su vietos gentimis. Daugelis nugalėtų ateivių patraukė į šiaurę, kitus išžudė vidury upės esančioje smėlėtoje saloje.

Šiose vietose archeologai aptiko skydų su valų karių atributais – undinių ir arfų piešiniais. Čia buvo rastas ir 1186 m. antkapinis akmuo.

1621 m. anglų geografas D. Smitas pirmą kartą prisiminė “valų indėnus”. 1740 m. spaudoje pasirodė M. Džonso žinutė: “1660 m. su draugais patekau į indėnų tuskarorų genties nelaisvę. Jie kalbėjo su manimi valų kalba, tiesa, kiek pasenusia”.

1311 metai: afrikiečiai

Kaip liudija kronikos, Malio sultonas Abubakaris II atsisakė plėsti imperiją sausumoje ir savo žvilgsnį nukreipė į vakaruose jo valdas skalaujantį vandenyną, kurį anuomet arabai vadino Al Muchito jūra. Sušaukti meistrai ėmė statyti laivyną.

Arabų istorikas Al Omaras, remdamasis maliečių didžiūnų žodžiais, rašė: “Valdovas nusprendė, kad nėra kliūčių pasiekti kitą Al Muchito jūros krantą. Tos minties užvaldytas įsakė parengti keletą šimtų laivų. Flotilė išplaukė ir ilgai nesirodė. Pagaliau vienas laivas grįžo. Paklausėme šio laivo komandoro, kas nutiko. Jis atsakė: “Valdove, ilgai plaukėme, kol pamatėme galingą į upę panašią srovę. Vos ant jos užplaukę, laivai ėmė dingti vienas po kito. Keliavau paskutiniu laivu, nenorėjau patekti į sūkurio nagus, todėl grįžau.”

Sultonas nepatikėjo pranešimu. Įsakė parengti du tūkstančius laivų ir išplaukė. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, sultoną ir kitus matėme paskutinį kartą”.

1390 metai: škotai ir venecijiečiai

Kartą jaunas garbėtroška Škotijos princas G. Sinkleris, Orknio salų valdytojas, sutiko venecijietį jūrininką Nikolą Dzeną. Temperamentingam pietiečiui pavyko sudominti princą kelionių malonumais, todėl nutarė drauge organizuoti ekspediciją. Prisidėjo ir Antonijus Dzenas. Apie ekspedicijos likimą šis papasakojo viename savo laiške. Išstudijavęs laišką, amerikietis tyrinėtojas F. Polas priėjo prie išvados, kad pirmą kartą jie apsistojo Niufaundlendo šiaurėje esančiame Keipo Fripso iškyšulyje. Po nesėkmingų bandymų papildyti maisto išteklius laivai šešias dienas plaukė į vakarus, pasuko į pietus. Po keturių dienų keliautojai pamatė žemę.

Čia, naujo kontinento pakrantėje, princas praleido žiemą. Tai mena vietos indėnų legendos. Kai kurios detalės rodo, kad tai buvo Sinkleris: ateivis vadinamas princu, dažnai plaukiojančiu jūromis, o jo namas – pilimi ar sala, kuri “atplaukė su daug žmonių” ir pan.

Po pusantro šimto metų buvo išleista milžinišką įspūdį padariusi “Dzeno knyga”. Net griežčiausi kritikai pripažino, jog paskelbta puikių žinių apie Šiaurės Amerikos geografijos objektus, apie tenykščius indėnus ir jų gyvenimo būdą. 1576 m., vadovaudamasis Dzeno nurodymais, anglas Frobišeris pasiekė Grenlandiją. XVI a. knygoje esančiu žemėlapiu naudojosi flamandas Merkatorius sudarydamas įžymųjį “Atlasą”.

Ir pagaliau jau mūsų dienomis nelauktai pasitvirtino viena indėnų legenda: Vestfirdo rajone rastas škotiškas XIV a. kardas, ant kurio puikuojasi 1350-1400 m. įspaudas. Kodėl Sinkleris atrastose žemėse neįkūrė orkniečių kolonijos? Ogi, kai grįžo namo, jo galvą užgulė kiti rūpesčiai, Anglija tapo grėsminga. Kaip sekėsi broliams Dzenams? Netrukus po grįžimo į tėvynę Antonijus mirė. Nespėjo paskelbti dienoraščių, žemėlapių, laiškų. Dokumentai liko šeimos archyve. Kito brolio likimas nežinomas. Venecija ir Gemija – kaimynės. Gandai apie kelionę tikriausiai pasiekė pastarąjį Italijos miestą. Ar ne dėl jų K. Kolumbo kelionę subsidijavo Gemijos pirkliai?

1472 metai: portugalai, danai ir norvegai

Sėkmingų užgrobimų Afrikoje įkvėptas karalius Alfonsas V nutarė ieškoti kelių į Aziją ir “Indiją”. Šią misiją jis patikėjo dviem norvegų kapitonams – D. Painingui ir G. Poforstui. Stebėti skyrė Ž. Korterealą. Jis greičiausiai ir vadovavo ekspedicijai.

Neseniai archyvuose aptiktas 1551 m. kovo 3 d. laiškas. Kylio burmistras K. Kripas rašė Danijos ir Norvegijos karaliui Kristianui III, kad jis, Kripas, matė Islandijos žemėlapį su nežinomų daiktų piešiniais, rastais toje šalyje. Žemėlapis patvirtino, kad Jo didenybės senelis Kristianas I, valdęs 1448-1481 m., Portugalijos karaliaus prašymu išsiuntė ekspediciją į naujas salas ir žemyną, esantį šiaurės vakaruose nuo Europos. Istorikams nepavyko išaiškinti ekspedicijos galutinio punkto, nes laivo žurnalas dingo. Remiantis padrikomis žiniomis, nustatytas laivų kursas. Čia labai pravertė 1492 m. vokiečių geografo M. Bechaimo nubraižytas žemėlapis. Jame buvo gana tiksliai pavaizduotos ne tik Skandinavijos šalys, bet ir žemės, plytinčios į vakarus nuo Islandijos, nuostabiai panašios į Naująją Škotiją, Niufaundlendą ir Šv. Lauryno įlanką Šiaurės Amerikos pakrantėje. Paaiškėjo, kad žymusis vokiečių geografas 1486 m. vedė Korterealo žento seserį. Jaunavedžiai ketverius metus gyveno vienoje iš Azorų salų – Terseiroje, kurią valdė nusenęs Korterealas. Daug laiko Bechaimas praleido su jūreiviais portugalais kalbėdamasis apie tolimus kraštus, kuriuos 1472 m. aplankė ir pats. Kad ekspedicija buvo sėkminga, liudija tai, jog vienas iš kapitonų – Painingas, nepaisant pirato praeities, buvo paskirtas Islandijos gubernatoriumi.

1480 metai: anglai

Kai 7-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį profesorius F. Teibovas išanalizavo komercines ataskaitas apie muitinės krovinius, kuriuos laivai nuo 1479 m. turėjo gabenti į Bristolį ir atgal, pastebėjo keistų dalykų. Pagal deklaracijas dauguma kapitonų prekiavo su Islandija. Bet tada per ilgai plaukiota! Štai tipiškas pavyzdys. Vienas iš M. Targotui priklausančių laivų, plaukusių neva į Islandiją ir atgal, sugaišo... 115 dienų! Kiti laivai tą patį kelią per tokį pat laiką sukardavo net tris kartus. Profesorius Teibovas priėjo prie išvados, kad Bristolio jūreiviai specialiai slėpė tikruosius maršrutus. Tada, kur jie plaukiojo?

* * *

Štai jie – kiti “kolumbai”. Nors oficialiai istorikai ir archeologai šios hipotezės nepripažįsta, Gemijos jūreivis Kristupas Kolumbas tikriausiai žinojo apie kai kurias ankstesnių “kolumbų” keliones.

Jo dienoraštyje nesuabejota pasirinktu maršrutu. Laivai plaukė iki Kanarų salų ir toliau į Naująjį Pasaulį naudodamiesi pastoviu vėju ir palankiomis srovėmis. Tai buvo geriausias burinių laivų maršrutas.

Ko gero, nežinomu vandenynu laivai turėjo plaukti tik dienos metu, o naktį stovėti, kad išvengtų rifų. Bet karavelės visu greičiu judėjo ištisą parą. Prieš išplaukdamas iš Kanarų salų, Kolumbas laivų “Pinta” ir “Nina” komandorams įteikė paketus, kuriuos įsakė atplėšti tik tuomet, jei audra išblaškytų keliautojus. Laiškuose buvo nurodyta, kad, nutolus nuo Kanarų 700 lygų (700 lygų – 4150 km), naktį plaukti neleidžiama. Būtent toks atstumas yra tarp Kanarų ir Karibų salyno rytinių salų. Admirolas tai žinojo?

K. Kolumbo vaikystės draugas, antros ekspedicijos dalyvis Kunesas, 1495 m. spalio mėnesį laiške rašė, kad Kolumbas pareiškė, jog Kuba – Kinijos krantas, nors dauguma bendrakeleivių dėl šito nebuvo tikri. Admirolas net ėmęsis grasinti ir privertęs prisiekti, kad jie sutinką su viskuo ir prižadą nekišti nosies kur nereikia.

Istorijai patinka nelauktos peripetijos. Naujosios Žemės nepavadintos Kolumbija. Jos pavadintos pirmo europiečio, išdrįsusio pasakyti, jog atrastas naujas kontinentas, Florencijos gyventojo Amerigo Vespučio vardu!