Populiarioji pornografijos istorija

Populiarioji pornografijos istorija

Socialinių mokslų daktaras

Tarptautinių žodžių žodynas taip aiškina “pornografijos“ sąvoką – “nepadori, nešvanki, žalinga literatūra“. Žodis kilęs iš graikiškų “porne“ – ištvirkėlė ir “grafo“ – rašau. Tačiau dabartinėje visuomenėje šis žodis vartojamas daug platesniu kontekstu – kaip seksualumo žadinimas ir tradicinės dorovės išniekinimas. Ši sąvoka apima pačias įvairiausias sritis – literatūrą, fotografijas, iliustracijas, skulptūras ir filmus. Pornografija turi skirtingas funkcijas ir panaudą – ji gali būti asmeninės pagiežos ar pykčio išraiška, ji gali būti panaudota kaip politinis išpuolis, pasityčiojimas, pasilinksminimas ar jaudinimo priemonė. Pirmasis šį terminą 1769 metais panaudojo Restifas de la Bretonė traktate apie viešąją prostituciją “Le Pornographe“. Tačiau plačiau šis žodis vartojamas tik nuo XIX amžiaus pirmosios pusės. Sociologai ir istorikai pornografija pradėjo domėtis praėjusio šimtmečio septintąjį dešimtmetį, kad jos pagalba galėtų atskleisti praeities lytinio gyvenimo ir seksualumo reikšmes, elgsenos būdus. Prieita išvada, kad pornografija ne tik leidžia geriau pažinti vyravusias seksualumo formas, bet ir atskleidžia religinį, politinį, šeimyninį ir valstybinį gyvenimą bei suteikia galimybę suvokti platesnį to meto kultūrinį kontekstą.

Renesansas: pornografija – mokslas?

Dabartiniais laikais pornografija laikoma popkultūros atmaina, o Italijos renesanso laikotarpiu ji buvo plėtojama mokslininkų (tų laikų mokslininko statusas labai skyrėsi nuo dabartinio). Renesanso laikotarpiu susidomėjimas klasikiniu mokymu sužadino didelį susidomėjimą seksualumo temomis. Krikščioniškoji viduramžių Europa gana ryškiai skyrėsi nuo antikinio pasaulio, kur homoseksualumas, prostitucija buvo integrali viešojo gyvenimo dalis, todėl graikų ir romėnų rašytiniai šaltiniai, paveikslai ir daiktai juos vienaip ar kitaip atspindi. Katalikų bažnyčios, kuri toleravo tik reprodukcinę funkciją turintį seksualumą (t.y. bet kokie lytiniai santykiai turi būti nukreipti išimtinai į giminės pratesimą), požiūriu antikinis pasaulis buvo pagoniškas ir nepriimtinas savo nuostatomis. Šis konfliktinis katalikiško pasaulio ir antikos santykis seksualumo atžvilgiu sukūrė gana dinamišką terpę plėtoti renesanso idėjas pornografijos dėka.

Renesanso epochos pornografija įgijo tiek vizualias, tiek literatūrines formas. Tapyba, raižiniai, graviūros vaizduodavo nuogas moteris ir lytinį aktą. Darbuose dažniausiai buvo pabrėžiamas žmogaus kūno grožis ir tobulumas. Dažnai šie darbai turėjo alegorines reikšmes: lytinis aktas nukeldavo dievus ir rojų į kūniškų malonumų sritį, o dievybės įgydavo kūnišką pavidalą. Renesanso tapytojai atmetė viduramžišką nuostatą niekinti kūną.

Literatūros vystymasis nuo XV a. vidurio leido plačiau plisti ir literatūrinei pornografijai. Italų rašytojai kūrė pornografinius tekstus antikinių rašytinių šaltinių pagrindu. Išsilavinusiam visuomenės sluoksniui pornografija buvo pasilinksminimo ir politinių komentarų forma.

Pornografija taip pat gyvavo ir kaip komercinis reiškinys, jos plintanti industrija įtraukė išsilavinusius žmones, gerai įvaldžiusius retoriką ir satyrą. Geriausias pavyzdys yra Pjetro Aretino tekstai. Žymiausias jo veikalas Posizioni (1527) arba kitaip vadinamas Aretino pozos. Vos netapusio kardinolu Aretino tekstams būdinga stipri antiklerikalinė nuostata. Jis satyriškai pašiepia kunigų ir vienuolių lytinį potraukį bei elgseną. Aretino tekstuose taip pat akcentuojamas moterų smalsumas sekso srityje, sutuoktinio lytinis neišprusimas, detaliai aprašomos lytinio akto pozos bei malonumai. Jo dialoguose kalbama apie pačią sueitį, užsimenama apie lytinius santykius su berniukais. Aretinas akivaizdžiai laužė draudimus, o ištvirkėlių lūpomis, kurios buvo pagrindinės romano herojės, kalbėjo apie lytinio gyvenimo malonumus ir nuodėmes.

Pornografiniai tekstai taip išplito, kad Trento teismas (1545-1563) įvedė oficialią antikinių tekstų ir naujos literatūros diferenciaciją. Antikinius tekstus buvo galima skaityti dėl jų iškalbos ir mandagumo, o naujų negalima - dėl gašlumo.

Aretino darbai inspiravo kitus Europos autorių bandymus imituoti jo rašymo stilių ir leido jam tapti erotinės arba pornografinės literatūros kanonu. Italija Europoje pirmiausiai buvo žinoma savo populiarios pornografinės literatūros dėka. Anglas Tomas Nešas parašė Valentino pasirinkimą, arba Linksmą baladę apie Nešą ir jo daiktą (1593), jis teigė bandęs imituoti Aretino stilių. Savo poemoje jis aprašo apsilankymą viešnamyje (,,šventykloje“), kur ,,ieškoma Valentinos savo daiktui“.

Tuo laiku Europoje cirkuliavusios idėjos apie seksualumą ir jų autorystė sunkiai atsekami istoriniuose tyrinėjimuose. Dažnai buvo nurodomos klaidingos publikavimo vietos, autoriai buvo anonimai arba slėpdavosi už slapyvardžių. Tačiau pagrindiniai pornografinių ir erotinių idėjų atsiradimo centrai sutapo su Renesanso kultūros ir ekonomikos centrais.

Pornografijos ir politikos bičiulystė

Švietimo amžiuje pornografija buvo įvardijama sąvoka libertine, kurią galima versti ir kaip laisvamanybė, ir kaip ištvirkimas. Iš pradžių ši sąvoka reiškė laisvą mąstyseną, bet vėliau įgijo seksualinio nesantūrumo atspalvį. Libertinai buvo aukštesnės klasės judėjimas prieš religinius ir visuomeninius papročius. Laisvamaniai greitai pritaikė Švietimo amžiaus idėjas sekso sričiai. Tikėjimas racionaliu protu ir prigimtinėmis žmogaus teisėmis, skepticizmas visuomenės papročių ir bažnyčios prievolių atžvilgiu leido seksualinei laisvei tapti asmeninės laisvės sudėtiniu komponentu. Pornografija tapo šios nuostatos iliustracija.

Pornografija vystėsi filosofinių diskusijų kontekste. Kaip literatūrinis reiškinys ji buvo susijusi su ikirevoliucinės Prancūzijos vyriausybės kritika. Derinant socialinę kritiką su seksualiniais reikalavimais, pornografija klibino prancūziškos monarchijos, katalikiškos bažnyčios ir privilegijuotų institucijų teisėtumą. Pornografijoje besiskleidžiančios revoliucinės idėjos greitai pasitarnavo gera priežastimi paskelbti ją neteisėtu dalyku. Ji buvo susijusi ne tik su sekso, bet ir socialinių normų, socialinės kontrolės ir socialinių santykių kritika. Pornografija neleido nustatyti aiškių ribų, kur yra ,,nešvankus šmeižtas“, o kur ,,valstybės išdavystė“. Prancūzų monarchija paskelbė pornografiją ir filosofus už įstatymo ribų, taip sustiprindama jų tarpusavio ryšius. XVIII a. pogrindyje spausdinta pornografija ir kiti nešvankūs traktatai cirkuliavo kartu su revoliucinėmis nuostatomis, o politinių reiškinių aptarimas visada buvo pagyvinamas sekso klausimų aptarimu.

Kai kurie žymūs Švietimo epochos mąstytojai yra parašę kelis pornografinius tekstus. Onorė Gabrielis de Riketis, grafas de Mirabo parašė Erotikos bibliją (1782), Deni Didro - Nekuklius deimantus (1748). Ryškiausias laisvamanybės pavyzdys yra markizas de Sadas, kuris parašė romaną Žiustina, arba Doros nelaimės (1787), vėliau jį papildydamas Žiuljetos istorija (1798). De Sado novelės apie dvi seseris bando paneigti pamaldumą ir dievobaimingumą parodant, kokia bausmė yra dorybė ir kaip atlyginamos ydos. De Sadas savo kūriniuose pirmiausiai svarsto laisvės ir pasitenkinimo idėjas, aprašo išžaginimus, vaikų tvirkinimą, smurtą ir nekrofiliją. Jis tyrinėja individualias aistras ir troškimus neplanuotame Dievo pasaulyje. Dabarties filosofai ir feministės dažnai pasitelkia de Sado idėjas tam, kad parodytų, kokie prieštaravimai slypi laisvės idėjoje

Anglijoje vystėsi sava laisvamanių tradicija. Džonas Klilendas parašė svarbų tekstą Fani Hil, arba Pasilinksminimų moters memuarai (1748). Romane rašoma apie prostitutės gyvenimą, apsilankymus viešnamiuose, pateiktos kelios tarpusavyje susijusios istorijos, kurių kiekvienos herojus pasakoja savo lytinio gyvenimo nutikimus. Romanas įdomus tuo, kad jis kritikuoja gendančią aristokratiją ir ištvirkusius visuomenės narius, kurie apgaudinėja vargšus žmones. Čia išsakoma griežta tradicinių visuomeninių santykių kritika ir pasisakoma už laisvą seksą ir individualius poreikius.

XVIII-XIX a. pornografija jau nebėra tik elitinės kultūros sudėtinė dalis, nors kanoniniai tekstai vis dar rodo jos priklausomybę išsilavinusios visuomenės sluoksniui. Ji pamažu tampa popkultūros dalimi.

Prancūzų revoliucijos metu pornografija Anglijoje buvo labai ryškiai politizuojama. Dažnai politinės agitacijos buvo susijusios su pornografiniais tekstais ar piešiniais. Radikalūs pornografai ir pamfletistai Viljamas Dagdeilas ir Džordžas Kenonas rašė gašlius antivyriausybinius tekstus, kurie kritikavo britų monarchijos instituciją.

Rafinuotas džiaugsmas per rakto skylutę

Apie 1840 metus Europoje laisvamaniškos pornografijos banga atslūgo. Tuo metu pornografijos platintojai dažniausiai tik perspausdindavo klasikinius tekstus, o naujai atsirandanti literatūra šalinosi revoliucinių, filosofinių ir socialinės kritikos idėjų. Formuojasi dvi skirtingos tradicijos. Pirmoji susijusi su moksliniu požiūriu į seksą, o kita labiau orientuota į lytinių geismų sužadinimą. Fotografijos atsiradimas 1839 metais labai stipriai stimuliavo abiejų tradicijų raidą.

Mokslinė tradicija dažniausiai aprašinėjo tokias lytinio gyvenimo apraiškas: afrodiziaką, hermafroditizmą, plakimą, kandžiojimąsi, lytinį aktą ar lytinį gyvenimą kitose kultūrose. Mokslinis aspektas šių tekstų neapsaugojo nuo pornografijos statuso. Tik 1880-1920 metais, kai visuomenės tyrinėjimai įgijo mokslinių disciplinų statusą, buvo galima aiškiau skirti mokslinę lektūrą ir tuos tekstus, kurie skirti sukelti lytinį susijaudinimą. Pornografija šiuo atveju buvo suvokiama išimtinai kaip lytinio potraukio stimulas.

Ričardas Bartonas ir Forsteris Fidžeraldas Arbatnotas išvertė į anglų kalbą Kama Sutrą (1873) ir buvo apkaltinti nešvankybių publikavimu.

XIX a. antros pusės pornografijos temos susijusios su labai plačiu interesų ratu, atskiri darbai orientuoti į specifinius potraukius kaip dominavimas, paklusnumas, vaikų seksas, plakimas. Vienas žymesnių to laikotarpio tekstų yra Leopoldo fon Zachero Mazocho Venera kailiuose (1870) apie vyrų mazochizmą. Pagrindinis herojus Severinas savanoriškai tampa savo meilužės Vandos vergu, kad pasiektų lytinį ir psichologinį pasitenkinimą. Įdomu tai, kad pats Mazochas buvo istorikas ir labai domėjosi Rytų Europos liberalizmo problemomis, todėl kai kurie kritikai teigia, kad jis dominavimo ir pavaldumo idėją, būdingą vakarietiškai civilizacijai, sėkmingai išplėtojo lyčių santykių ir seksualumo srityje.

Su vartotojiškos visuomenės augimu atsiranda naujos galimybės tyrinėti seksualumą. Tyrinėjimai jau nebebuvo socialiai kontroliuojami. Anglijoje pasirodęs anonimiškas tekstas Mano slaptas gyvenimas (1885-1890) - tai pornografiniai memuarai, kuriuose dokumentaliai aprašomas vyro lytinis gyvenimas. Tikrasis gyvenimas – šeima, bendruomenė ir darbas - atskiriamas nuo slapto gyvenimo – viešnamių, prostitučių, vujarizmo. Autorius perkelia anonimiškus vartotojiškos visuomenės santykius į seksualumo sferą. Tai savotiška pornotopija arba seksualumo utopija.

Fotografijos raida paskatino pornografinį fetišizmą. Pirmosios sidabro plokščių pagrindu daromos fotografijos leido spausdinti tik vieną nuotrauką, tačiau vėliau nuotraukų reprodukcija labai išaugo. Vizuali pornografija - tai naujos tradicijos užuomazga. Daugelis fotografų darydavo nuogų moterų, lytinio akto nuotraukas, tačiau nuo 1880 metų atsirado naujos formos – dėmesys kreipiamas į vaikus, skirtingų rasių seksą, krūtų dydį, nusirenginėjimą. Nešvankios fotografijos įrėminamos įvairiausiais būdais – rakto skylutė, specialūs kaleidoskopinio tipo aparatai ir pan. Tai sukuria vujarizmo iliuziją.

Apie Pirmojo pasaulinio karo pradžią pornografiją pradėta masiškai tiražuoti. Atsirado pornografinių atvirukų. Anksčiau ši meno sritis nebuvo prieinama didesniems visuomenės sluoksniams, o su XX amžiaus pradžia ji tapo masiniu reiškiniu. Pornografinė produkcija – knygos, brošiūros, laikraščiai, atvirukai – pigo ir lengviau pasiekdavo mases.

XX amžius – kelias į popkultūrą

Pirmasis pasaulinis karas, išaugusi gyventojų migracija paskatino pornografijos vystymąsi ir materialios sekso kultūros plėtrą. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje buvo labai populiarūs atvirukai su merginomis ir pornografiniai filmai.

Pirmieji pornografiniai filmai buvo prancūzų Stebėtojas (1907) ir Aukso moneta, arba Smuklės gražuolė (1908). Tačiau Europoje greitai lyderio pozicijas pornofilmų kūrime perėmė vokiečiai ir italai. 1920-1930 m. prancūzai išleido nemažai pornografinių filmų su heteroseksualiomis, grupinio sekso ir homoseksualų scenomis. Nebylūs filmai turėjo savo trūkumų: juostos buvo negausios, jas dažniausiai rodydavo viešnamiuose; filmai keliaudavo iš vieno miesto į kitą arba buvo parduodami privačioms kolekcijoms.

Brangesnė pornografinė produkcija taip pat turėjo savo rinką. Žymesnis – Pjero Liuso darbas. Jis rašė poemas ir noveles bei fotografavo jaunas merginas. 1926 metais išleista knyga Pilietiškumo vadovėlis jaunoms merginoms ir Trys merginos prie jūros. Šiuose darbuose aptariama prostitucija ir jaunų merginų lytinis gyvenimas. Filosofas Žoržas Batejis 1928 m. parašė Akies istoriją, kur bandė siurrealistiškai analizuoti pasąmonės sukeltus košmarus berniuko ir dviejų mergaičių lytinio gyvenimo analizės pagrindu. Šie darbai aiškiai parodo, kad egzistavo ryškus skirtumas tarp masinės pornografijos ir elitinės pornokultūros.

Apie 1920 metus Europoje prasidėjo diskusijos, kaip atskirti meninę seksualumo reprezentaciją nuo pornografijos. Tai leido Džeimsui Džoisui publikuoti Ulisą (1922) kaip meno kūrinį. Teisininkai labai stengėsi įvesti aiškias definicijas, kas yra pornografija, o kas – menas. Lietuvos politikai iki šiol diskutuoja šia tema.

Po Pirmojo pasaulinio karo sustiprėjo froidistinis ir modernistinis kultūros ir visuomeninio gyvenimo suvokimas, kuris inspiravo naujas literatūrinės ir vizualios kultūros formas. Atsirado ,,kūno kultas“, kai nuogas kūnas buvo pasitelkiamas kaip meninis simbolis, vaizduojantis visuomeninį nuosmukį arba kultūros viršenybę. Menininkai nuogu, tvirtu ir jaunu kūnu vaizduodavo individo reikšmę ir jo socialinį gyvybingumą. Kūno svarba mene sustiprėjo, kai atsirado nudistinės nuostatos ir ėmė plisti tarp jaunų žmonių. Nuogybę demonstruojančių nuotraukų, skulptūrų ir filmų tuo metu ypač padaugėjo.

Nacistinis režimas froidistinius ir modernius vaizdinius laikė pornografiškais, todėl buvo vystomas savas kūno kultas ir jo simbolika. Vokietijos naciai 1933 metais uždarė ir sudegino Sekso mokslų instituto biblioteką ir dokumentaciją. Viešos reprezentacijos ypač pabrėžė vyrų nuogumą, kuris turėjo labai akivaizdžių homoerotinių aspektų, ir tai nebuvo traktuojama kaip pornografija. Paskelbę modernizmą pornografiniu menu, naciai į viešą meną vis tiek įtraukė gana daug erotikos elementų.

Po Antrojo pasaulinio karo atsinaujino debatai dėl pornografijos. Iškelta idėjų, kad pornografijos draudimas yra laisvių apribojimas demokratinėje visuomenėje ir kad tai gali nuvesti nacistinės Vokietijos patirties link. Pagrindinė Europos valstybių nuostata yra tai, kad darbai su meno elementais, su istorine medžiaga, literatūriškai vertingi ir socialiai svarbūs negali būti traktuojami kaip pornografija. Tokia pokario nuostata paskatino pornografinės industrijos plėtrą Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Skandinavijos šalyse. Ji tapo lengviau ir viešai prieinama.

XX a. aštuntojo dešimtmečio pornokultūros legalizavimo tendencijos sutapo su feministiniu judėjimu. Buvo atkreiptas dėmesys, kad pornografija dažniausiai orientuota į vyrus, todėl dėmesio centre atsiduria moterys, kad vaizdinių pagalba yra formuojamas moterų seksualumas. Amerikietės feministės Andrea Dvorkin ir Ketrina Makkinon teigė, kad pornografija priverčia moterį degraduoti ir paverčia ją sekso objektu. Europoje tokia nuostata menkai prigijo, ypač jai buvo skeptiški prancūzų intelektualai.

Kalbant apie dabartinę pornografinės produkcijos būklę, visi gali pastebėti, kad tai tapo kasdienės kultūros dalimi. Tikriausiai Lietuvoje ši popso ir pornokultūra pradėjo plisti su jūreivių nelegaliai atvežamomis pornografinėmis nuotraukomis, nuogų merginų aktais „Nemuno“ žurnale (tai buvo labiausiai geidžiamas žurnalas tarybinės armijos vyrukų gretose visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje), Atgimimo laikų laikraščiais „Pro rakto skylutę“ ir „20 centų“. Dabar Lietuvoje kovą už nuogą kūną ir aistrą veda erotinių serialų kūrėjai bei įvairiausia spauda.

Akivaizdu, kad dabar pornografinė produkcija susijusi su vaizdiniais - nuogi kūnai, aistros, užuominos apie pačias įvairiausias seksualumo apraiškas kiekvieną pasiekia per spaudą, televiziją, videofilmus, internetą. Tekstus, aprašančius lytinį gyvenimą, mažai kas beskaito. Kita vertus, seksualinė aistra ir jos viešas vaizdavimas tampa svarbiu reklamos elementu, kuris gundo vartotojus pasirinkti vieną ar kitą prekę bei investuoti savo pinigus į iliuzinį seksą. Be to, apsinuoginusio kūno ir sekso pavertimas paklausia preke toliau stimuliuoja seną diskusiją – kas yra erotika, kas yra pornografija ir kaip nustatyti šias trapias meno bei gašlumo ribas mūsų visuomenėje.