Pilietinė žurnalistika Kinijoje: viruso ir saugumo struktūrų taikinyje

Paskutinis įrašas

Pro langą į Chen Qiushi kambarį veržiasi sausio 30-osios saulės spinduliai. Netrukus pasaulis atsidurs pandemijos gniaužtuose, tačiau to dar niekas nė neįtaria.

Europoje džiaugiamasi įsibėgėjusiu slidinėjimo sezonu, būriuojamasi apre-ski baruose Italijos ir Austrijos kalnų kurortuose. Nuobodžiaujantys ekonomikos profesoriai postringauja apie hipotetinį globalios rinkos raidos scenarijų, juodosios gulbės nuojautą. Nerūpestingas pasaulis baigia kurti vasaros planus ir nė nesusimąsto, kad pats laikas išmokti taisyklingai čiaudėti ir plauti rankas. Apie tai, kad koronaviruso gniaužtuose netrukus atsidurs ištisi žemynai, kad milijonų bus maldaujama likti namuose, taps nebeįmanomi meilužių susitikimai, o šeimos negalės išsiskirti paromis, niekas neįtaria. Kaip kad nenutuokia ir ką gi reiškia socialinio atstumo sąvoka.

Tiksliau, nutuokia, bet tik saujelė tų, kurie savo akimis matė COVID-19 siautėjimą jo epicentre Uhane.

Chen Qiushi – jaunas 34-erių teisininkas, matęs švokšiančius žmones Uhano ligoninių koridoriuose, taip pat įtaria būsimąsias pasaulio grėsmes. Dar neseniai jis kėlė į "YouTube" savo trumpus siužetus, kuriuose kiekvienam piliečiui suprantama kalba pasakojo apie šalies įstatymus ir taisykles, džiaugėsi augančiu populiarumu, tačiau 2020 m. sausio 30 d. jis vienmarškinis sėdi ant lovos krašto ir skelbia kitokias žinias.

"Aš kalbu tik apie tai, ką matau ir girdžiu", – sako jis atgailos kupinu balsu, bet ūmiai jo tonas pasikeičia. "Fuck you, komunistų partija! – šaukia Chen Qiushi ir rodomuoju pirštu moja: – Manai, kad bijau tavęs?" Jis sako siužetą filmuojantis po kelionės į Uhaną. Ir tai – paskutinis Chen Qiushi įrašas.

Praėjo kelios dienos, vasario 6 d. 17.05 val. jis paskutinį kartą telefonu dar bendravo su draugu, pasakojo apie savo sveikatą, o paskui dingo, nebereagavo į telefono skambučius.

"Chen Qiushi sakė, kad jam viskas gerai", – vėliau Vakarų žurnalistams pasakojo tikrojo vardo atskleisti nepanoręs draugas. Jis, kaip ir kiti apie Chen Qiushi kalbėję kinai, bijo viešumos, nenori atsidurti ten, kur mano galint būti ir jų bičiulį: kalėjime, esantį kur nors neaprėpiamose Kinijos platybėse.

Tiesa ir "gandai"

Chen Qiushi gimė 1985 m. Heilongjiango provincijoje Kinijos šiaurėje. Po teisės studijų dirbo advokatų kontoroje Pekine. Tuomet jis atrado virtualiąją erdvę ir Kinijos interneto platformose, tinklaraščiuose užsiėmė teisės populiarinimu: jokių sensacijų, jokios vyriausybės kritikos, tiesiog aiškino tėvynainiams, kas galima, o ko geriau nedaryti.

Galiausiai Chen Qiushi pasiekė pirmosios žinios apie Uhane įsisukusį koronavirusą ir jį užvaldė noras sužinoti tiesą. Jaunas teisininkas iš provincijos virto vienu iš tų, kurie savo pilietinės žurnalistikos projektams negaili nei jėgų, nei laiko.

Chen Qiushi kažkuo panašus į oftalmologą Li Wenliangą, 2019 m. gruodžio 30-ąją savo bičiulius įspėjusį apie keistą virusą. Ar Uhano centrinės ligoninės direktorių Ai Fen. Už tai, kad įžvelgė naujojo viruso grėsmę ir savo nerimu pasidalijo su kitais, abu gydytojai sulaukė sistemos dėmesio. Po tardymo policijos nuovadoje Li Wenliangas turėjo raštu įsipareigoti nustoti skleisti "gandus". Valstybinė spauda ir televizija jauną mediką apjuodino pavadindama panikos skleidėju. Praėjus savaitei po akistatos su sistema, Li Wenliangas atsidūrė ligoninėje ir iš jos nebeišėjo.

"Sveikoje visuomenėje negali būti tik vieno balso", – viename paskutinių savo interviu sakė Li Wenliangas. Tiksliau, rašė, nes kalbėti jam buvę pernelyg sunku. Siaubingas virusas mediką pakirto pačioje jaunystėje vasario 6-ąją. Tą pačią dieną, kai dingo Chen Qiushi.

Skirtingi standartai

Keliomis dienomis anksčiau drabužių pardavėjas iš Uhano Fang Binas nufilmavo ilgas žmonių eiles prie ligoninių ir šį įrašą paskelbė internete. Iš pradžių jo vaizdus peržiūrėjo tik keli žmonės. Tačiau kai nieko bendra su žurnalistika neturintis kinas prie ligoninės nufilmavo mikroautobusą su aštuoniais į maišus įkištais kūnais, peržiūrų skaičiai šovė viršun.

"Uhano plaučių liga sukelia kritinę sveikatos būklę, ji paveiks visą pasaulį", – vasario 4-ąją sakė Fang Binas. Dar tą patį vakarą į jo namus pasibeldė apsauginius kostiumus dėvintys vyrai, atėmė jo kompiuterį ir mobilųjį telefoną. Vasario 9-ąją dingo ir pats Fang Binas.

Ilgą laiką nežinioje buvo ir propagandinės Kinijos televizijos CCTV žurnalisto Li Zehua artimieji. Sukrėstas Chen Qiushi vaizdo įrašų jis pats nusprendė keliauti į Uhaną, filmavo vasario viduryje, per patį pandemijos piką, be kaukių besibūriuojančius žmones. Sužinojęs, kad Qingshano krematoriumas Uhane ieško lavonų nešikų, Li Zehua įsidarbino ir slapta filmavo dieną ir naktį veikiančias krosnis.

Sužinojęs, kad Qingshano krematoriumas Uhane ieško lavonų nešikų, Li Zehua įsidarbino ir slapta filmavo dieną ir naktį veikiančias krosnis.

Vasario 26 d. Li Zehua buvo suimtas ir dingo. Praėjus dviem mėnesiams jis atsirado ir "Youtube" atsiradusiame įraše viešai paaiškino, kad su juo buvo gerai elgiamasi.

Kodėl Li Zehua buvo paleistas, o Chen Qiushi, Fang Binas – ne? Tokie dvigubi standartai nekelia nuostabos kinams: skirtingi padariniai už analogišką elgesį – tai valdžios institucijų bauginimo taktikos dalis.

Spąstai neprofesionalams

Tie, kurie užsiima pilietine žurnalistika, tokie kaip Chen Qiushi ir Fang Binas, tokiose autoritarinėse šalyse kaip Kinija, vaidina itin svarbų vaidmenį. Daugumą žiniasklaidos priemonių kontroliuoja Pekinas, jos yra partijos ruporas. Žinoma, pilietinė žurnalistika turi daug trūkumų. Neprofesionalai nemoka kritiškai įvertinti informacijos, skelbia nepatikrintus argumentus ir dažnai yra neobjektyvūs. Kai kurie mano, kad gali daryti bet ką, nes yra nepriklausomi. Dažniausiai jie ieško jiems patiems įdomių temų ir sukelia disbalansą žinių sraute. Atsiranda pagrindo teigti, kad pilietinė žurnalistika yra valdoma iš užsienio ir jos tikslas – susilpninti Kiniją.

Pernai vasarą Chen Qiushi filmavo Honkongo protestuotojus ir tiesiog skelbė savo įrašus. Jis nesirūpino objektyvumo kriterijais – jam tiesiog buvo smalsu. Nepaisant profesionalumo stokos, jo įrašai sulaukė šimtų tūkstančių peržiūrų. Netrukus iš Viešojo saugumo biuro jaunas teisininkas sulaukė nedviprasmiškos pastabos nutraukti transliuoti "nesąmones".

Chen Qiushi buvo iškviestas ir tardytas, turėjo atskleisti, kur buvo ir su kuo kalbėjosi. Jam buvo pasakyta, kad jis yra talentingas teisininkas, kurio laukia puiki ateitis, tačiau tik tuo atveju, jei jis labiau rūpinsis savimi ir savo šeima. Saugumas užblokavo Chen Qiushi paskyras kinų svetainėse, ištrynė jo vaizdo įrašus iš Kinijos interneto tinklo. Galiausiai jis neteko darbo advokatų kontoroje.

Nerimaudama dėl sūnaus, pas Chen Qiushi nuvyko už šimtų kilometrų gyvenanti motina. Ji norėjo apsaugoti sūnų nuo paties savęs: šeima valstybės žingsnius suprato kaip paskutinį įspėjimą, tačiau Chen Qiushi manė kitaip. Kol jo vaizdo įrašai būsią neutralūs, jis manė būsiąs saugus. Tačiau tuomet Uhane prasidėjo COVID-19 epidemija.

Sausio 23-iąją Chen Qiushi dar spėjo traukiniu nuvykti į Uhaną – tą pačią dieną susisiekimas su epidemijos epicentru tapusiu miestu buvo nutrauktas. Miestas buvo atkirstas nuo likusio pasaulio – gyviesiems nebeleista iš jo išvykti.

Tarsi Šiaurės Korėjoje

"Kinijos žurnalistai yra bauginami, kankinami kalėjimuose – tai nieko nauja. Tačiau dėl koronaviruso represijos tapo dar griežtesnės", – laikraščiui NZZ sakė organizacijos "Reporteriai be sienų" Rytų Azijos biuro vadovas Cédricas Alviani.

Bijodami represijų žurnalistai ima save cenzūruoti: niekas nenori rizikuoti, jei baudžiama net už neigiamo teksto persiuntimą.

Kinijos žurnalistai yra bauginami, kankinami kalėjimuose – tai nieko nauja. Tačiau dėl koronaviruso represijos tapo dar griežtesnės.

Anot organizacijos "Chinese Human Rights Defenders", per pirmus keturis šių metų mėnesius 897 žmonės Kinijoje buvo nubausti už tai, kad pasidalijo straipsniu, kurio nepatvirtino valdžios institucijos. Spaudos laisvės reitinge Kinija užima 177 vietą iš 180. Nė vienoje kitoje šalyje nėra kalinama tiek daug žurnalistų, o kai kurie jų dėl sulaikymo padarinių sveikatai miršta.

Kinijos valdžia vis griežtesnių priemonių imasi ir prieš užsienio žiniasklaidos atstovus. Per pastaruosius kelis mėnesius buvo išsiųsta devyniolika žurnalistų, įskaitant "New York Times" Chrisą Buckley, kuris, kaip ir Chen Qiushi, važiavo į Uhaną, kad papasakotų apie COVID-19 siautėjimą.

Užsienio žurnalistų Kinijoje dirba rekordiškai mažai. "Čionykštės sąlygos – beveik tokios kaip Šiaurės Korėjoje, – sako C.Alviani. – Jei Kinijoje kyla grėsmė spaudos laisvei, ji kyla ir mums visiems, panašiai kaip koronaviruso atveju".

Uragano akyje

Tačiau tokie kaip Chen Qiushi, nesileidžia įbauginami. Nuvykęs į Uhaną Chen Qiushi vaikščiojo prisitvirtinęs savo išmanųjį telefoną ant asmenukės lazdelės, filmavo tai, ką mato, o įrašus siuntė į "YouTube" ir "Twitter" kanalus. Nors pastarieji Kinijoje užblokuoti, užkardą galima apeiti naudojantis specialia VPN programine įranga. Labai greitai teisininko kanalo prenumeratorių skaičius pasiekė 0,5 mln.

Dauguma jo vaizdo įrašų – vos kelių minučių trukmės. Jis kalbėjo su taksi vairuotojais, susitiko su veido kaukių neturinčiais žmonėmis, kurie labiau bijojo prekybos karo su Amerika, o ne su koronavirusu.

Iš pradžių Chen Qiushi dirbo laisvai. Kelios dienos tuoj po "COVID-19" protrūkio Uhane apskritai buvo tarsi trumpas žurnalistikos pavasaris Kinijoje. Šalyje – nepaprastoji padėtis, valstybės cenzūrai – taip pat. Valstybė dėjo visas jėgas kovai su epidemija, todėl mažai dėmesio skyrė informacinio lauko priežiūrai. Chenas Quishi, Li Zehua internete laisvi skelbė savo vaizdo dienoraščius iš Uhano.

Taip pasaulis sužinojo apie neteisėtus Uhano valdžios veiksmus, apie slapukavimą, piliečių nuoskaudas ir nežinią.

Įrašas po įrašo, ir Cheno Qiushi pranešimai tapo vis niūresni. Jis filmavo ligoninėse tvyrantį chaosą, apstulbusius gydytojus, verkiančius slaugytojus. Jo vaizdo įrašuose – beveik apokaliptinė atmosfera. Ligoninės koridoriuje jis nufilmavo papilkėjusį išsekusį vyrą, susmukusį neįgaliojo vežimėlyje. Kai giminaitė bandė jį pažadinti, paaiškėjo, kad vyras seniai miręs. Automobilių aikštelėje slaugytoja rėkia kolegai, kad nedrįstų jos liesti ir sakyti, kad viskas nėra taip jau blogai. Jos ašaromis paplūdusiame veide – pyktis ir baimė.

Sausio 26-ąją iš sūnaus draugų sužinoję, kad Chen Qiushi išvyko į Uhaną, teisininko tėvai išsiuntė sūnui vaizdo žinutę, kuri vėliau paplito internete. "Daryk gerą darbą, tik neprisidaryk problemų", – sako tėvas. "Mes tave palaikome. Rūpinkis savimi", – sako mama.

Aš bijau, – sakė jis. – Priešais mane yra virusas, už manęs – Kinijos vyriausybė.

"Chen Qiushi bijojo ligos ir saugojo save kaip įmanydamas. Jis sakė, kad pats išvyko į Uhaną be jokių nurodymų ir jokių finansinių garantijų", – vėliau kolegoms pasakojo vienas paskutinių su Chen Qiushi bendravusių žurnalistų, Šveicarijos radijo korespondentas Martinas Aldrovandi. Jis net nebuvo labai kritiškai nusiteikęs vyriausybės atžvilgiu, tik skundėsi, kad oficialioji žiniasklaida pirmiausia stengiasi ieškoti pozityvių dalykų, o jam to nepakako.

Chen Qiushi filmavo tai, ką matė, leido nuotraukoms ir praeiviams kalbėti patiems už save ir susilaikė nuo komentarų.

Tuomet išaušo sausio 30-oji. Vienmarškinis Chen Qiushi atsisėdo ant lovos krašto ir prapliupo dalytis tuo, ką matė. Ligoninėse stinga lovų ir dirbtinio ventiliavimo aparatų, gydytojų ir galimybės atlikti tyrimus. Chen Qiushi, visada stengęsis išlikti neutralus, prabilo apie vyriausybės nesėkmes, kritikavo, kaltino ir žvelgė į kamerą. "Aš bijau, – sakė jis. – Priešais mane yra virusas, už manęs – Kinijos vyriausybė."

Paskutinis jo vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas tūkstančius kartų. Netrukus jį aplankė Teisingumo ministerijos pasiuntiniai, policija apklausė tėvus.

O tada Chen Qiushi dingo.

Gal jis negyvas. Gal atsiras po kelių savaičių ir pasakys, kad jam viskas gerai, susitiks su draugais, apkabins savo tėvus. Ir tikriausiai bus visai kitas žmogus.

Žaidimai su informacija ir gyvybėmis

Kinija dienų dienas slėpė nuo pasaulio informaciją apie naująjį virusą. Nors turėjo žinių apie COVID-19 genetinį kodą, kurios būtų leidusios kuo anksčiau atlikti tyrimus, pradėti vaistų, vakcinos paieškas, Pekinas begėdiškai tylėjo. Tarp priežasčių – ir valstybinių bei privačių laboratorijų konkurencinė kova.

PSO – bedantis tigras?

Agentūros AP turima neoficiali informacija leidžia teigti, kad Kinija mažiausiai savaitę slėpė informaciją apie naująjį virusą.

Tuo metu, kai Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) viešai gyrė Kiniją už jos pagalbą ir greitą genetinio kodo iššifravimą, uždaruose susitikimuose nerimauta, kad Pekinas slepia informaciją apie naujojo viruso riziką ir gaišta brangų laiką.

Agentūros AP teigimu, viename tokių uždarų susitikimų PSO atstovas Kinijoje dr. Gaudenas Galeasas nuogąstavo, kad žinios jį pasiekia vos 15 min. anksčiau, nei jas viešai paskelbia valstybinė televizija CCTV. Problema ta, kad PSO yra priversta pasikliauti jai priklausančių valstybių geranoriškumu: tarptautinė teisė nares įpareigoja pranešti duomenis, tačiau PSO neturi priemonių priversti vykdyti šias pareigas.

Naujasis koronavirusas pirmą kartą buvo iššifruotas dar sausio 2-ąją, tačiau apie gresiančią pandemiją PSO įspėjo tik sausio 30 d. Kaip galima spėti išnagrinėjus šio laikotarpio Kinijos Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenis, per šias dienas virusas išplito nuo 100 iki 200 kartų.

Kinijos prezidentas Xi Jinpingas iki šiol atmetė visus kaltinimus, tikindamas, kad Pekinas visą informaciją PSO ir pasauliui teikė operatyviai. Juk iš tikrųjų PSO gaudavo tik minimalias žinių dozes, tačiau, siekdama išpešti dar daugiau informacijos, neskubėjo kritikuoti Pekino.

Įspėjimai – dar gruodį

Atipinės pneumonijos atvejus Kinijos medikai pastebėjo dar pernai gruodį. Tuomet jie kreipėsi į komercines laboratorijas ir jau gruodžio 27-ąją bendrovės "Vision Medicals" specialistai buvo beveik iššifravę naujojo viruso, turinčio ryškių panašumų su SURS virusu, genetinį kodą. Apie tai buvo pranešta Uhano valdžios institucijoms, kurios po kelių dienų vidiniame tinkle išplatino įspėjimą apie neįprastą pneumoniją.

Gruodžio 30-ąją į naująjį virusą dėmesį atkreipė ir žinoma koronavirusų ekspertė Shi Zhengli iš Uhanos virusologinio instituto. Jau sausio 2-ąją jos komanda pranešė visiškai iššifravusi virusą, tačiau tuomet prasidėjo žaidimai su informacija.

Aukščiausia Kinijos sveikatos apsaugos institucija – Nacionalinė sveikatos komisija – išplatino konfidencialią instrukciją, kuria laboratorijoms uždrausta be atskiro leidimo skelbti žinias apie virusą.

Sausio 5 d. jau dvi valstybinės laboratorijos ir profesoriaus Zhang Yongzheno laboratorija Šanchajuje informavo nacionalinę sveikatos komisiją, nustačius viruso kodą. Zhang Yongzhenas įspėjo valdžią, kad virusas veikiausiai esąs užkrečiamas.

Pavojinga nežinia

Viruso kibirkščių blykstelėdavo tai šen, tai ten. Tailando oro uoste buvo sulaikyta iš Uhano atvykusi sloguojanti, karščiuojanti ir gerklės skausmą jaučianti moteris, tačiau plačioji visuomenė apie jį vis dar nebuvo informuota ir tenkinosi gandais.

PSO atstovai darbiniuose susitikimuose pratrūkdavo dėl Pekino elgesio. Galiausiai sausio 11-ąją prof. Zhang Yongzhenas Šanchajaus sveikatos apsaugos institucijoms suteikė informaciją apie koronaviruso genetinį kodą. Kitą dieną apie tai pranešta Kinijos ligų kontrolės ir prevencijos centrui, Virhano institutui Uhane ir Kinijos medicinos mokslų akademijai.

Sausio 20-ąją Kinijos valdžia įspėjo, kad virusu galima lengvai užsikrėsti. Nedidelė PSO specialistų komanda išvyko į Uhaną, o PSO vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas – į Pekiną. Tik vėliau, sausio 30-ąją, PSO paskelbė pasaulyje ekstremalią padėtį, o T.A.Ghebreyesusas dėkojo Kinijai, nutylėdamas buvusį nepasitenkinimą.