Pasaulio lyderiai paplūdimiuose mini Normandijos operacijos 75-ąsias metines

Rusijos indėlis didelio dėmesio nesulauks

Pasaulio lyderiams ketvirtadienį renkantis į Sąjungininkų pajėgų išsilaipinimo Normandijoje 75-ųjų metinių minėjimo renginius Rusijos prezidento Vladimiro Putino nebuvimas yra dar vienas ženklas, kad šios šalies per Antrąjį pasaulinį karą sudėtos milžiniškos aukos daugumos prancūzų vis menkiau prisimenamos.

Ši padėtis smarkiai pakito nuo karo pabaigos, kai Sovietų Sąjungos indėlis, kainavęs 27 mln. karių ir civilių gyvybių, Prancūzijoje buvo laikomas pagrindiniu veiksniu, nulėmusiu nacistinės Vokietijos sutriuškinimą.

Tuojau po kautynių Europoje pabaigos 1945 metų gegužę Prancūzijos sociologinės agentūros IFOP atlikta apklausa rodė, kad 57 proc. šalies gyventojų buvo įsitikinę, jog Maskva prie pastangų pasiekti pergalę prisidėjo labiausiai. Tik 20 proc. sakė, kad svarbiausią vaidmenį atliko Jungtinės Valstijos.

Tačiau 2004 metais, kai buvo minimos Normandijos operacijos 60-osios metinės ir kai Rusijai per jas pirmąkart atstovavo V. Putinas, skaičiai buvo priešingi: tik 20 proc. apklaustųjų manė, kad svarbiausias buvo Sovietų Sąjungos vaidmuo.

Net 58 proc. respondentų gyrė JAV, nors ši šalis Europos ir Ramiojo vandenyno kovos veiksmų teatruose neteko 400 tūkst. žmonių – nepalyginamai mažiau negu Sovietų Sąjunga.

„Vertinant vien istoriniu požiūriu, nuvertinti absoliučiai kritinį Sovietų Sąjungos vaidmenį yra absurdas“, - sakė Prancūzijos instituto CNRS vyresnysis mokslo darbuotojas Denisas Peschanski (Denisas Pesčanskis), seniai tyrinėjantis Prancūzijos kolektyvinę atmintį pokario laikotarpiu.

Rusijos užsienio reikalų ministerija trečiadienį pareiškė, kad Sąjungininkų įsiveržimo vaidmenį reikia vertinti atsižvelgiant į platesnį vaizdą.

„Reiškiame pagarbą visiems kritusiems per „antrojo fronto“ kautynes Europoje. Sąjungininkų indėlis į pergalę prieš Trečiąjį reichą – suprantamas. Be abejo, jo nedera pervertinti, o juo labiau tuo pačiu menkinti Sovietų Sąjungos titaniškas pastangas, be kurių šios pergalės tiesiog nebūtų buvę“, – žurnalistams sakė ministerijos atstovė Marija Zacharova.

Holivudo efektas

Nors Maskva ir Berlynas buvo sudaręs vadinamąjį Molotovo-Ribbentropo (Molotovo-Ribentropo) nepuolimo paktą, Adolfas Hitleris 1941 metų birželį nukreipė savo pajėgas į Sovietų Sąjungą. Ši kampanija pasižymėjo itin nuožmiomis kautynėmis ir Rusijos miestų apsiaustimis, kol Josifas Stalinas sugebėjo sutelkti kontrpuolimą.

Raudonoji armija sugebėjo sutriuškinti Vokietijos karinę galią ir tuo pačiu sukaustė milijonus nacių karių, kuriuos priešingu atveju būtų buvę galima perkelti Atlanto vandenyno pakrančių apsaugai sustiprinti.

„1945 metais didysis sąjungininkas buvo Stalinas ir SSRS – jų vaidmuo prancūzams buvo absoliučiai aiški“, - sakė Normandijos Kano mieste veikiančio Antrojo pasaulinio karo memorialinio muziejaus direktorius Stephane'as Grimaldi (Stefanas Grimaldi).

„Tačiau po 50 metų laimėjo JAV – dėl labai paprastos priežasties, kad tuo metu vyko Šaltasis karas“, – pridūrė jis.

Holivudas taip pat padėjo pakeisti šį vaizdinį virtine itin populiarių savo juostų, sukurtų nuo 7-o dešimtečio ir vaizduojančių narsiusamerikiečius, kovojusius toli nuo namų.

„Yra vienas filmas, kurio vaidmuo 7-ame dešimtmetyje buvo absoliučiai esminis – „Ilgiausioji diena“ (The Longest Day), – aiškino D. Peschanski. – Jis sutelktas į amerikiečius ir prancūzų Pasipriešinimą, ir jis sulaukė fenomenalios sėkmės.“

Praėjus daugiau kaip 30 metų dar vienas filmas apie „D dieną“ perteikė herojiškų amerikiečių vaizdinį naujoms kartoms abipus Atlanto vandenyno. Tai buvo 1998 metais išleista Stevenop Spielbergo (Stiveno Spilbergo) juosta „Gelbstint eilinį Rajeną“ (Saving Private Ryan).

„Šaltasis karas izoliavo rusus ir izoliavo Rusijos istoriją“, susijusią su Antruoju pasauliniu karu, sakė S. Grimaldi.

„Dabar didvyris yra mielas amerikietis – Johnas Wayne'as (Džonas Veinas), ir būtent jis vyksta gelbėti Europos, o ne rusai“, – pridūrė jis.

Širdys ir protai

Dešimtmečius Prancūzijos prezidentai nedalyvaudavo oficialiuose renginiuose, skirtuose paminėti išsilaipinimą Normandijoje, kai 150 tūkst. sąjungininkų karių šturmavo Prancūzijos Atlanto pakrantę iš jūros ir oro.

Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo didvyris ir prezidentas Charles'is de Gaulle'is (Šarlis de Golis) atsisakydavo pagerbti Sąjungininkų operaciją, per kurią jam buvo skirtas antraeilis vaidmuo.

1944 metais įžengęs į Paryžių jis sveikino miestą, kuris „išvadavo save, buvo išvaduotas savo žmonių“, nors Ch. de Gaulle'į lydėjo daugybė britų ir amerikiečių tankų.

Tačiau Amerikos vaidmuo sutvirtėjo, kai prezidentas Francois Mitterrand'as (Fransua Miteranas) 1984 metais tapo pirmuoju Prancūzijos valstybės vadovu, surengusiu „D dienos“ atminimo ceremonijas Normandijos paplūdimiuose.

Šiuose minėjimuose dalyvavo tuometis JAV prezidentas Ronaldas Reaganas (Ronaldas Reiganas). Vėliau tokios ceremonijos tapo svarbiu pasaulio renginiu, juolab kai pradėjo byrėti komunistinis blokas.

Vis dėlto net ir baigiantis karui dėkingumas Rusijai niekada nebuvo visiškai užtemdęs prancūzų žavėjimosi Jungtinėmis Valstijomis: amerikiečių kariai būdavo džiaugsmingai pasitinkami, kai jie judėjo per vaduojamą šalį.

Per 1944 metų apklausą, kurią šalį aplankytų, jeigu turėtų galimybę, 43 proc. pasirinko JAV ir tik 13 proc. – Sovietų Sąjungą.

Rusijos įvaizdis pašlijo vadovaujant V. Putinui, kurio santykiai su Vakarais labai pablogėjo, Maskvai 2014 metais pasiuntus savo pajėgas į kaimyninę Ukrainą okupuoti ir aneksuoti Krymo.

„Putino nepakvietimas niekaip nesusijęs su Antruoju pasauliniu karu – tai susiję su šiandiena“, – aiškino D. Peschanski

„Jeigu tikslas būtų kalbėti apie praeitą, Sovietų Sąjungą ir jos įpėdinius – tai yra, Putiną – [jie] turėtų sėdėti priekinėje eilėje kartu su amerikiečiais ir britais“, – pridūrė jis.