Sulaukė pasmerkimo
Maža teritorija prie Adeno įlankos nepriklausomybės siekia jau seniai, tačiau didesnio tarptautinio dėmesio sulaukė 2025 m. gruodžio 26 d., kai Izraelis – pirmasis pasaulyje – paskelbė oficialiai pripažįstantis nuo Somalio atsiskyrusį Somalilandą suverenia valstybe.
Netikėtas Izraelio sprendimas neliko nepastebėtas ir sulaukė tarptautinės bendruomenės pasmerkimo bangos. Nepaisant pasipriešinimo, šis Izraelio žingsnis galėtų pakeisti Raudonosios jūros ir Afrikos rago geopolitinę pusiausvyrą ir pasaulinius prekybos srautus, sako kai kurie ekspertai.
Transatlantinių santykių, Europos karinės strategijos, gynybos ir technologijų inovacijų sritis analizuojanti JAV tyrimų centro Hudsono Instituto tyrėja Tsiporah Fried mano, kad tiek pačios Jungtinės Valstijos, tiek jų sąjungininkės turėtų pasekti Izraelio pavyzdžiu.
Istorinis kontekstas
T. Fried pirmiausia atkreipia dėmesį, kad Somalilandas nėra įprastas separatistinis darinys, kaip kai kurie teigia. Ši teritorija turi savitą istorinę trajektoriją, kuri mena kur kas senesnius laikus nei jos atsiskyrimas nuo Somalio 1991 m.
Kaip įprasta Afrikos šalių istorijoje, Somalio žmonės nenubrėžė Somalio sienų – tai padarė Europos valstybės, sujungusios skirtingas kolonijines jurisdikcijas ir politines klanų sistemas į vieną valstybės struktūrą, nepaisydamos, kad nebuvo bendro institucinio ar konstitucinio pagrindo.
„Šiandienis Somalilandas buvo Jungtinės Karalystės (Britų Somalilando) protektoratas, o kitą Somalio teritoriją iki Antrojo pasaulinio karo valdė Italija. 1960 m. birželį, atgavęs nepriklausomybę, Somalilandas savanoriškai pasirinko susijungti su Somalio teritorija, vadovaujant Jungtinėms Tautoms (JT) ir Italijai. Todėl Somalilandas ilgiau egzistuoja kaip atskiras darinys, o ne kaip šios vėlesnės sąjungos dalis“, – Hudsono instituto publikuotoje analizėje aiškina T. Fried.
Pasak jos, vietos valdžia niekada tinkamai neįformino šios sąjungos, o vėliau Somalis vienašališkai sukūrė konsoliduotą šalį. Ši sąjunga baigėsi po trijų dešimtmečių akivaizdžia nesėkme: 1991 m., žlugus Somalio valstybei, Somalilandas nuprendė atkurti nepriklausomybę.
„Nuo to laiko Somalilandas smarkiai kontrastuoja su didesne, tarptautiniu mastu pripažinta kaimyne. Nepaisant didžiulės JT ir kitų organizacijų institucinės ir finansinės paramos, Somalis kenčia nuo lėtinio nestabilumo – pilietinio karo, įsišaknijusios korupcijos, piratavimo ir įsitvirtinusių tokių islamistų grupuočių kaip „Al-Shabaab“, – teigia tyrėja.
Somalilandas pasirinko priešingą kelią. Su nedidele tarptautine pagalba jis atsigavo taikydamas endogeninius mechanizmus: klanų konferencijas, vietos politinius kompromisus ir laipsnišką institucijų konsolidavimą. Rezultatas – iš esmės kontroliuojama teritorija, nors rytiniuose regionuose vis dar yra iššūkių. „Vis dėlto Vyriausybė rengia reguliarius rinkimus, taikiai perduoda valdžią, turi valiutą, saugumo pajėgas ir veikiantį valstybės aparatą. Todėl Somalilandas atrodo kaip patvari ir sėkminga valstybė, išskyrus oficialų pavadinimą“, – pripažįsta T. Fried.
Izraelio ir Somalio ryšiai siekia senesnius laikus nei 1991 m. atsiskyrimas. Devintojo dešimtmečio pabaigoje Izraelis perspėjo tarptautines organizacijas, įskaitant JT, apie masines, sistemines Siado Barre režimo represijas ir Isaaq klano žmonių, kurie sudaro didžiąją dalį Somalilando gyventojų, išnaudojimą. Tačiau šie perspėjimai daugiausia buvo ignoruojami. Pastaruosius du dešimtmečius Izraelis ir jo nevyriausybinės organizacijos teikė medicininę pagalbą Somalilandui.
Strateginė reikšmė
Žinoma, kad Izraelio pripažinimas Somalilandui yra ne tik istorijos ar moralės klausimas. Tai visų pirma yra strateginis sprendimas, kuris keičia regioninę jėgų pusiausvyrą, pabrėžia T. Fried. „Anklavas yra Adeno įlankoje, netoli įplaukos į Bab al Mandebo sąsiaurį – gyvybiškai svarbų kelią, jungiantį Indijos vandenyną su Raudonąja jūra, Sueco kanalu ir Viduržemio jūra. Šio koridoriaus stabilumas daro įtaką didelei daliai pasaulinės prekybos. Irano remiamų husių smūgiai prieš jūrų eismą šiame regione pabrėžė ir šio kelio pažeidžiamumą, ir jo svarbą. Pagrindinis Jungtinių Valstijų tikslas įsikišti prieš šiuos smūgius buvo ne Izraelio gynyba, o siekis neleisti hučiams paralyžiuoti tarptautinės prekybos“, – pabrėžia ji.
Šiame kontekste Somalilandas tampa svarbiu strateginiu centru, nes jis kontroliuoja giliavandenį Berberos uostą, kuris buvo modernizuotas Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) investicijų pagrindu. T. Fried manymu, šis uostas galėtų tapti svarbia atrama Vakarų šalių jėgoms Afrikos rage ir leistų joms atsverti tiek Irano įtaką Jemene, tiek Kataro ideologinį aktyvumą.
„Dėl to Izraelis žengė svarbų žingsnį siekdamas užsitikrinti ginčijamus, strateginius vartus į vieną jautriausių planetos kampelių. Tai suteikia Jeruzalei itin svarbią geopolitinę padėtį, kuri pagerina jos situacijos vertinimo galimybes ir strateginį gylį Raudonosios jūros koridoriaus atžvilgiu“, – sako T. Fried.
Jos teigimu, Izraelis tai pasiekė neturėdamas jokių ambicijų įkurti karinę bazę. Šis sprendimas taip pat atitinka platesnę Izraelio strategiją, kuria siekiama atsverti Turkijos regioninius interesus. Ne be reikalo Izraelis pastaruoju metu stengėsi stiprinti savo aljansus su rytinės Viduržemio jūros regiono valstybėmis Graikija ir Kipru.
Katalizatorius – Etiopija
Triesto universiteto tarptautinių santykių docentas Federico Donelli atkreipia dėmesį ir į Etiopiją – ji tapo dar vienu Somalilando svarbos augimo spartintoju. Eritrėjos atsiskyrimas 1993 m. pavertė Etiopiją šalimi be priėjimo prie jūros. Šiuo metu ji labai priklauso nuo Džibučio būtent dėl jo prieigos prie jūros.
Pasak neseniai knygą apie konkuruojančius interesus Raudonojoje jūroje parašiusio F. Donelli, Berberos uostas Somalilande suteikia Etiopijai politiškai stabilų ir geografiškai patogų susisiekimą. „Tai paaiškina Etiopijos susidomėjimą 2024 m. sausį pasirašyti susitarimą memorandumą su šia atsiskyrusia valstybe. Nors susitarimas nebuvo plačiai įgyvendintas, jis vėl atkreipė tarptautinį dėmesį į Hargeisos (Somalilando sostinės) teiginius“, – rašė jis savo straipsnyje Europos mokslininkų analizes publikuojančiame „The Conversation“ elektroniniame leidinyje.
Atsargus Etiopijos požiūris buvo orientuotas į tolesnės įtampos regione valdymą. Pasak F. Donelli, glaudūs Etiopijos politiniai ir ekonominiai santykiai su Kinija ir Turkija, kurios tvirtai remia Somalio teritorinį vientisumą, taip pat nepalengvina diplomatinių įtampų valdymo.
Būtent šis regioninių ambicijų ir vidaus suvaržymų derinys paaiškina atsargų Adis Abebos atsaką į Izraelio pranešimą.
Somalilandas turi viską, ko JAV ir NATO sąjungininkės tikisi iš regioninio partnerio: stabilią, demokratinę ir provakarietišką Vyriausybę, kuri priešinasi politiniam islamui ir yra strategiškai svarbioje vietoje.
JAV: tarp realybės ir normų
Ant suvaržymų ir ambicijų svarstyklių balansuoja ir JAV. Vašingtono pareigūnai gynė Izraelio teisę pripažinti Somalilandą, tačiau pačios Jungtinės Valstijos to nepadarė, nepaisant spėlionių, kad vis dėlto galėtų tai padaryti.
„Vašingtonas oficialiai toliau remia Somalio teritorinį vientisumą, daugiausia dėl bendradarbiavimo kovos su terorizmu srityje su Mogadišo federaline vyriausybe“, – JAV atsargumo motyvus aiškina F. Donelli.
Tačiau, jo teigimu, Izraelio sprendimas pripažinti Somalilandą vėl įžiebė diskusijų JAV strateginiuose ir politiniuose sluoksniuose: „Kai kurie pritaria Somalilando pripažinimui. Jie atkreipia dėmesį į JAV saugumo interesus ir pasaulinę prekybą. Vis labiau norima laipsniškai bendradarbiauti su Somalilandu, bet vengiama visiškai nutraukti diplomatinius santykius su Mogadišu.“
Kodėl naudinga pripažinti?
T. Fried vertinimu, Somalilandas turi viską, ko JAV ir NATO sąjungininkės tikisi iš regioninio partnerio: stabilią, demokratinę ir provakarietišką Vyriausybę, kuri priešinasi politiniam islamui ir yra strategiškai svarbioje vietoje.
„Neigti anklavo pripažinimą dėl selektyviai taikomų principų reiškia teikti pirmenybę diplomatinei fikcijai, o ne geopolitinei realybei, – įsitikinusi Hudsono instituto tyrėja. – Akivaizdi ryšių su Somalilandu plėtros nauda ir santykinis kontrargumentų nebuvimas pabrėžia daugelio NATO valstybių strateginį nenuoseklumą.“
„Kelios Europos šalys pareiškė palaikančios Palestinos valstybės pripažinimą, nepaisant, kad Palestina neatitinka net minimalių Montevidėjo konvencijos dėl valstybių teisių ir pareigų (1933 m.) kriterijų. Atsisakymas net svarstyti Somalilando, kuris šiuos kriterijus atitinka daugiau nei 30 metų, pripažinimą paverčia tarptautinę teisę savavališka priemone, kuria politikos formuotojai remiasi, kai tai atitinka jų tikslus, ir ignoruoja, kai tai jiems prieštarauja“, – poziciją pateikė T. Fried.
Žinoma, kad Somalilando pripažinimas yra susijęs su didele politine rizika ir sąnaudų bei naudos klausimais. Toks žingsnis galėtų pakenkti Afrikos Sąjungos puoselėjamai tarptautinei teritorinio vientisumo normai ir susilpninti tarptautinės teisės argumentus prieš vienašališkas separatistes. Tačiau, kaip išskiria T. Fried, Afrikos Sąjungos pozicija šiuo klausimu nėra monolitinė, o laipsniškas kelių pagrindinių valstybių pripažinimas laikui bėgant normalizuotų šį klausimą. Panaši situacija buvo Kosove ir Pietų Sudane, pabrėžia ji.
Nereikėtų ignoruoti ir saugumo rizikos, kuri kiltų, jei Somalis į šį pripažinimą reaguotų agresyviai: džihadistų grupuotės galėtų pasinaudoti šiais diplomatiniais neramumais. T. Fried akcentuoja ir tai, kad ryšių su Somalilandu užmezgimas taip pat gali apsunkinti JAV ir Europos pastangas didinti bendradarbiavimą su Turkija.
Tačiau, kita vertus, su Iranu ir Musulmonų brolija susiję tinklai, ypač tie, kuriuos remia ir finansuoja Kataras, eskaluoja savo destabilizavimo operacijas Europoje, todėl Somalilando pripažinimas galėtų būti platesnės ir nuoseklesnės Europos strateginės pozicijos prieš šį kišimąsi dalis. T. Fried netgi teigia, kad ryšiai su Somalilandu padėtų sukurti tvirtą antiislamistinę koaliciją, įtvirtintą tiek žemyne, tiek pagrindiniuose strateginiuose koridoriuose, o tai esą pasiųstų galingą politinį signalą.
„Toks žingsnis parodytų atnaujintą Vakarų norą tiesiogiai kovoti su šia grėsme ne tik retorika ar gynybinėmis priemonėmis, bet ir konkrečiais geopolitiniais žingsniais, kurie pertvarko aljansus, apsaugo svarbiausius regionus ir iš naujo patvirtina strateginę iniciatyvą, – teigia politologė. – Be to, pripažinimas galėtų padėti JAV įvairinti bazavimosi galimybes (ji jau valdo „Camp Lemonnier“ Džibutyje), sumažinti priklausomybę nuo vienos priimančiosios šalies, tapti patikimesne kovos su terorizmu partnere kovoje su „Al-Shabaab“ ir išlaikyti būdą formuoti Raudonosios jūros saugumo architektūrą.“
„Todėl klausimas – ne ar Somalilando pripažinimas yra teisėtas, o kiek dar Vakarų šalys žiūrės į kitą pusę kenkdamos savo strateginiam patikimumui“, – formuluoja T. Fried.
Ne viskas auksas, kas žiba
Kiek atsargiau žvelgia F. Donelli. Anot jo, kitaip nei daugelis separatistinių judėjimų, Somalilandas nėra naujai susikūręs politinis darinys, todėl po tariamu vidiniu susitelkimu slypi gilūs ir nuolatiniai nesutarimai: Hargeisa nekontroliuoja visos teritorijos, į kurią pretenduoja. Rytiniai regionai niekada iki galo nepripažino Somalilando valdžios.
„Šis susiskaldymas pasiekė kulminaciją per smurtinius susirėmimus Las Anode 2022–2023 m. Vietos kovotojai perėmė teritorijos, kuri dabar veikia kaip savarankiškai administruojamas subjektas, pripažintas federaline valstybe Somalio sudėtyje, kontrolę“, – primena F. Donelli.
„Auganti Somalilando strateginė svarba maskuoja neišspręstus vidinius nesutarimus. Tai iliustruoja platesnę dabartinę geopolitikos tendenciją: stabilumas ir naudingumas vis labiau svarbesni nei vien teisinis statusas“, – pabrėžia jis.
„Išorės veikėjams bendradarbiavimas su Somalilandu gali suteikti trumpalaikės naudos nestabiliame regione. Tačiau, neišsprendžiant jo vidinių spragų ir ginčijamo suvereniteto problemų, pripažinimas rizikuoja sukurti naujų nestabilumo šaltinių, o ne išspręsti senus“, – požiūriu dalijasi F. Donelli.
Naujas kritinių žaliavų centras?
Somalilandas neseniai pateikė dar vieną staigmeną: paskelbė esąs pasirengęs suteikti Amerikai prieigą prie savo karinių bazių ir naudingųjų iškasenų.
Ekspertai sako, kad ši teritorija galėtų tapti nauja kritinių mineralų gavybos kryptimi. Somalilando valdžios atstovai teigia, kad teritorijoje yra reikšmingų ličio telkinių, nors nepriklausomų tyrimų kol kas atlikta nedaug. Istoriniai duomenys taip pat rodo aukso, vario, nikelio ir sunkiųjų mineralinių smėlių išteklius įvairiuose teritorijos regionuose.
Jau prieš kelerius metus pradėjo ryškėti ir ankstyvas privataus sektoriaus susidomėjimas – 2024 m. Saudo Arabijos kasybos bendrovė „Kilomass“ užsitikrino ličio žvalgymo teises. Vis dėlto bendras žvalgymo mastas išlieka nedidelis, o tai išryškina pirmųjų investuotojų galimybes.
Prognozuojama, kad pasaulinė ličio paklausa 2026 m. pasieks 1,48 mln. t, ją smarkiai skatins elektromobilių ir energetikos plėtra. Tačiau pasiūla išlieka labai koncentruota. „Energy Capital & Power“ skaičiuoja, kad, pavyzdžiui, šiemet Australija pagamins 52 proc. pasaulinės ličio produkcijos. Čilės ir Argentinos vaidmuo 2026 m. taip pat bus svarbus.
Somalilandas turi ir koltano potencialo – rūdos, kurioje yra tantalo, būtino kondensatoriams ir elektronikos komponentams. Šiuo metu Kongo Demokratinė Respublika (KDR) yra atsakinga už maždaug 40–50 proc. pasaulinės tantalo gamybos, tačiau nauji telkiniai Afrikoje galėtų padėti diversifikuoti tiekimo grandines ir patenkinti augančią paklausą. Jungtinėms Valstijoms prieiga prie naujų kritinių mineralų šaltinių galėtų sumažinti Vašingtono priklausomybę nuo dabartinių tiekėjų ir užpildyti spragas pasaulinėje tiekimo grandinėje, kuri vis dar yra menkai diversifikuota.
Remiantis istorine informacija ir kai kuriais nepatvirtintais pranešimais, Somalilande taip pat yra įvairių brangakmenių: smaragdų, rubinų, safyrų, akvamarinų, topazų, turmalinų, cirkonių, granatų, ametistų, špinelių, opalų ir pusbrangių akmenų diopsidų, citrinų, epidotų ir žadeito.
(be temos)