Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mindaugas Jurkynas teigia, kad, įsivesdama eurą paskutinė iš trijų Baltijos šalių, Lietuva nieko nepraranda, o galbūt netgi laimės.

– Atrodo, kad iš trijų Baltijos valstybių Lietuva eurą įsives paskutinė. Ar tai reiškia, kad mūsų šalis, svajojusi tapti regiono lydere, galiausiai tapo autsaidere?

– Lietuva nėra nei lyderė, nei autsaiderė. Euro neturinčios Skandinavijos šalys, priklausančios ES, nėra blogesnės nei viešųjų finansų, nei įvaizdžio požiūriu. Euras, iš vienos pusės, turi užtikrinti stabilius viešuosius finansus ir garantuoti mažiau išlaidų, iš kitos pusės, tai yra įvaizdžio klausimas. Kaip buvusiai pokomunistinei šaliai euro įvedimas rodo, kad galima sparčiai reformuotis ir pažaboti infliaciją, biudžeto deficitą bei valstybės skolą. Tačiau euro zonos problemos ir neturtingųjų euro zonos šalių, kaip Estija, indėlis gelbėjant neatsakingą politiką turėjusią Graikiją rodo, kad nedalyvavimas euro zonoje leidžia išvengti tam tikrų išlaidų ir tikėtis, kad euro zonos nariais tapsime, kai jos valstybės išspręs savo struktūrines problemas.

– Ką prarasime atsilikę nuo kaimynų?

– Prarasti nieko neprarasime, nes viešųjų finansų suvaldymas atitinkant Mastrichto kriterijus įmanomas ir be euro.

– Kaip tai atsilieps Lietuvos įvaizdžiui?

– Įvaizdžio požiūriu euras yra kaip simbolis, kad buvusi SSRS valstybė moka gerai tvarkytis ekonomikoje. Euro siekti reikia, tačiau Vyriausybei bus iššūkis suvaldyti infliaciją, nes euro įvedimas gali leisti gamintojams bei pardavėjams pakelti kainas kainų apvalinimo ir galbūt kitomis priemonėmis.