„Marakesas - tai Sacharos Paryžius“

Būtent taip šį Maroko miestą pakrikštijo Vinstonas Čerčilis. Pirmą kartą apsilankęs čia 1935 metais ir pakerėtas rausvojo miesto egzotikos grožio, buvęs Didžiosios Britanijos premjeras ištisus dvidešimt metų sugrįždavo į jį beveik kiekvieną žiemą.

„Jei jums teks vieną dieną praleisti Maroke, praleiskite ją Marakese“, - byloja didžiojo britų politiko posakis. Suintriguota tokios rekomendacijos, nutariau ir aš savo pirmąjį vizitą į Maroką paskirti būtent Marakesui.

Kadangi atostogoms turėjau vos penketą dienų, nutariau netaupyti. Buvau ištroškusi saulės, šilumos, komforto ir egzotikos.

Marakesas ir jo medinoje (senamiestyje) įkurdinto „deluxe“ klasės viešbučio „Apelsinmedžių vila“ aprašymas ne tik atitiko mano poreikius, bet taip susiko galvą ir kaitino vaizduotę, kad negalėjau nustygti vietoje, laukdama išsvajotos kelionės.

Iš Europos Marakesą lengviausiai galima pasiekti, skrendant iš Paryžiaus, Londono ir Milano. Tiesioginis skrydis iš Prancūzijos sostinės užtruko nevisas tris valandas.

Artėjant prie Marakeso pro langą matėsi pilkai rausvi dykumų plotai ir jokios augmenijos. Tik vienišos upės slėnį puošė žali aprėdai. Atšiauri gamta optimizmo nežadino, tad beliko tikėtis, kad rausvojo miesto egzotika atpirks viską.

Riadų rojus

Oro uoste mūsų laukė besišypsantis tradiciniu chalatu su gobtuvu bei šlepetėmis pasidabinęs marokietis, kuris turėjo nugabenti mus į „Apelsinmedžių vilą“.

Įvažiavę pro senamiestį juosiančią sieną, netrukus sustojome judrioje gatvėje, kuria zujo motoroleriai, dardėjo asilais kinkyti vežimai, burzgė sukežę automobiliai.

Už lango pamačiau virtinę padangų ir tepaluotus jų pardavėjus, kiek tolėliau – motociklų atsarginių dalių parduotuvėles ir kažkokias dirbtuves.

„Ką mes čia veikiame?“, - pagalvojau. „Gal automobilis sugedo?“ - šmėstelėjo mintis. „Jau atvažiavome, ponios“, - nusišypsojo vairuotojas ir paslaugiai atidarė duris. Netekau žado.

Tai čia tas išsvajotas rojus, „kvepiantis“ tepalais ir automobilių išmetamosiomis dujomis? Tuoj už padangų virtinės vairuotojas įsuko pro medines duris į siaurą koridorių, tiesa, papuoštą akvarelėmis ir palmėmis. Dar vienos durys ir... stebuklas!

Pati tikriausia „Tūkstančio ir vienos nakties“ scenografija! Fantastinis kiemelis su visais arabiškos architektūros elementais, kurio viduryje - marmurinis fontanėlis, išpuoštas ką tik nuskintomis rožėmis ir apelsinmedžiais.

Po jais staliukai ir kėdės, šoninėse arkose – patogios sofos su daugybe pagalvėlių. Grožis neišpasakytas, tiesiog hipnotizuojantis! Ir visa tai - už virtinės padangų! Čia verta sustoti, berti komplimentus „Apelsinmedžių vilai“ ir paaiškinti Marakeso medinos architektūros subtilybes.

Klaidžiojant medinos labirintais, sunku įsivaizduoti, ką slepia rausvos namų sienos ir medinės durys su bronziniais riešą imituojančiais belstukais. Arabų patarlė byloja – saugok savo namus kaip savo sielą.

Tad pašaliečiui dažnai yra veik neprieinama tviskanti privačių namų prabanga, paslėpta už eilinių medinių durų.

Vienintelis būdas susipažinti su tikra marokietiška egzotika – apsistoti viename iš viešbučių, čia vadinamų „riad“, kas reiškia „namas su sodu vidiniame kiemelyje“. Daugelio tokių vilų savininkai – užsieniečiai, susižavėję Marakesu ir įsigiję čia nekilnojamąjį turtą.

Viskas prasidėjo prieš gerą dešimtmetį, kai Prancūzijos televizija sukūrė filmą apie Marakesą, kurio pagrindinis leitmotyvas skambėjo taip: „Už nedidelio butelio kainą Paryžiuje jūs galite nusipirkti rūmus Marakese!“

Į rausvąjį miestą plūstelėjo ne tik prancūzai, bet ir britai bei italai. Dabar daugiau nei 600 riadų medinoje savininkai – užsieniečiai.

Nepagailėję investicijų garsiems dizaineriams, jie sukūrė tikrai riadų rojų. Prancūzų sutuoktinių pora, kuriai priklauso „Apelsinmedžių vila,“ - ne išimtis.

Nusipirkę 1930 metais statytą vietos teisėjo namą ir šalia esantį garažą, jie pavertė jį aukščiausios klasės egzotišku viešbučiu (vietoj garažo buvo įrengtas 18 metrų šildomas baseinas), kuris duris klientams atvėrė 1999 metų gruodį.

Atsargiai, gidas!

Puikiai įsikūrusios, kaip tikros Rytų princesės brokato, aksomo ir šilko rojuje, įsiruošėme į Marakeso mediną, kurios didžiausias pasididžiavimas – Jemaa El Fna aikštė ir begalinis egzotiška turgaviete virtęs gatvelių labirintas, čia vadinamas - „souks“. Ir kokių gėrybių čia tik nėra!

Akys raibsta nuo spalvų ir formų. Tekstilė, odos gaminiai, papuošalai, metalo dirbiniai, prieskoniai ir gyvos vištos... Tai pati didžiausia turgavietė Maroke, kurioje mielai lankosi ne tik turistai, bet ir vietos gyventojai iš įvairių šalies regionų. Gali valandų valandas klaidžioti po šį rytietišką lobyną, kol persisotinęs įspūdžiais užsinori iš jo ištrūkti. Bet ir tam reikia laiko, nes klaidus gatvelių labirintas tavęs paleisti nenori...

Įspūdingiausios dienos šiame turguje, kai nuo Atlaso kalnų nusileidžia barberų gentys savais „mersedesais“. Taip čia vadinami asilų traukiami vežimai, lūžtantys nuo rankdarbių. 3000 barberų moterų tiesiai ant žemės išdėlioja savo turtus ir pardavinėja juos už grašius. Margaspalvė minia šurmuliuoja ir naujais akordais papildo rytietiško chaoso kakafoniją. Tačiau savo kulminaciją šis egzotiškas spektaklis pasiekia judriausioje visame Afrikos žemyne Jemaa El Fna aikštėje.

Joje dieną naktį verda gyvenimas: kobrų tramdytojai, gatvės klounai su beždžionėmis, moterys, siūlančios tatuiruotes iš chna, gausybė stendų su apelsinų sulčių pardavėjais, švento vandens pardavėjai ir gausybė muzikantų.

Visi vienaip ar kitaip bando išvilioti dirhamus iš mielai čia besilankančių turistų. Geriausiai pasipelno aplink esančių kavinių, turinčių balkonus ant stogų, savininkai.

Į tokią terasą gali patekti tik pro vartelius, kuriuos saugo pikto veido marokietis, kurio povyza labai tiktų bet kokio kalėjimo sargui. Šalia išėjimo užrašas: „Gėrimų vartojimas – privalomas“. Joks turistas neprasmuks, neįsigijęs kokakolos ar vandens butelio.

Mačiau, kaip dvi jaunos studentės su kuprinėmis ant pečių bandė derėtis, kad joms užtenka ir vieno butelio vandens, tačiau rūstusis prižiūrėtojas buvo neperkalbamas! Mes užsisakome tradicinės metų arbatos. Bet ji tokia saldi, kad gerti veik neįmanoma. Įsitaisiusios prie staliuko, pelnytai pliauškiname fotoaparatais ir džiaugiamės aikštės šurmuliu apačioje ir Atlaso kalnų panorama tolumoje.

Kiek pasilsėjusios, vėl neriame į mediną. Juk būtina aplankyti Saadian kapavietę ir El Bacha rūmus! Vos šiek tiek nutolus nuo Jemaa El Fna aikštės, prie mūsų prisistato vietinis gidas ir intensyviai kišdamas panosėn savo akreditaciją siūlosi parodyti kelią. Kadangi žemėlapiuose orientuojuosi puikiai, visaip bandome jo atsikratyti. Kai atrodo, kad jau pavyksta, žiūrėk, jis ir vėl išlenda iš kažkokio tarpuvarčio ir teigia, kad dirba El Bacha rūmuose, tad mus palydės.

Viena draugė pradeda nusileisti įkalbinėjimui, tad ir mes paklūstame gido valiai. Bet kai gidas pasuka visai į kitą pusę ir pradeda vesti kažkokiais labirintais, kartas nuo karto suteikdamas išsamią informaciją: „Čia – mečetė“, „čia – hamamas“, neištveriu ir griežtai sakau jam, kad kelią surasime pačios. Tada marokietis lygiai taip pat griežtai pradeda reikalauti pinigų už savo „darbą“. Tarp mūsų užsiplieskia tikras ginčas. Mes nenusileidžiame ir galų gale pačios reikalaujame iš jo užmokesčio, kaip kompensacijos už mūsų sugaištą laiką. Marokietis nusikeikia ir galiausiai palieka mus ramybėje. Visą likusią kelionės dalį mes iš tolo saugomės tokių „gidų“.

Gandrų miestas

Kad geriau orientuotumėmės mieste, sėdame į arkliais pakinkytą karietą, kuria bemaž valandą riedame aplink Marakeso medinos, 1958 metais įtrauktos į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą, sienas.

Medina savo gyvavimo istoriją pradėjo 1060 metais kaip karinė stovykla. Klajoklių gentims pradėjus sėslų gyvenimą, miestas augo. 1126 metais vietos sultonas nutarė auginti miestą saugumo sumetimais aptverti 10 kilometrų 10 metrų aukščio siena su 200 bokštelių ir 20 vartų. Jos statyba buvo baigta per vienerius metus.

Manoma, kad dabartinė rausva miesto siena iš kalkių bei džiovinto šlako mišinio, čia vadinamo pise, visiškai atkartoja pirmosios medinos sienos kontūrus.

Gražiausias gana paprastos sienos dekoras – gandrai gandralizdžiuose. Jų čia tiek daug, kad Marakesą drąsiai galima vadinti gandrų miestu. Marokiečiai labai gerbia gandrus, čia egzistuoja galybės legendų apie šiuos lietuviams gerai pažįstamus paukščius.

Dar iki islamo atkeliavimo į Maroką barberų gentys tikėjo, kad gandrai – tai transformavusios žmogiškos būtybės. Populiarus ir pasakojimas apie vietos imamą (musulmonų šventiką), kuris pasirėdęs baltu tradiciniu marokietišku apdaru – jellaba, perrištu juoda virve, padauginęs vyno, užkopė į minaretą ir burnojo prieš Dievą. Keršydamas Dievas pavertė šventiką gandru.

Vakarais, leidžiantis saulei, rausvame danguje sklandantys šie didingi paukščiai suteikia miestui nenusakomos magijos. Ypač smagu juos stebėti ilsintis parkelyje prie Koyutoubia mešetės minareto, kuris Marakesui ne ką mažiau svarbus nei Eifelio bokštas Paryžiui.

Nors minaretas net keturis kartus mažesnis už Eifelio bokštą ir jo aukštis siekia tik 77 metrus, tačiau dviaukščių-triaukščių medinos pastatų kontekste – tai ryškiausias miesto akcentas, matomas iš toli.

Išvertus į lietuvių kalbą, Koutoubia mečetė reiškia knygų pardavėjų šventykla. Tokio pavadinimo ištakos – knygų prekiautojų bendruomenė, kuri su knygų perrašytojais ir rišikais buvo įsikūrusi gatvelėse apie mečetę. Deja, dabar prie minareto teko regėti tik vienui vieną knygų prekeivį, liūdnai rymantį prie kilimo, nukloto įvairiausių spalvų ir storio arabiškais leidiniais.

Koutoubia minaretas, pastatytas XII amžiuje, kaip ir daugelis šio miesto vietų, apipintas legendomis. Pasakojama, kad keturi variniai varpai minareto viršuje seniau buvo iš gryno aukso, sulydyto iš vietos sultono žmonos papuošalų už bausmę, mat ši ramadano metu suvalgė keturias vynuoges. Taip pat pasakojama, kad seniau šiame minarete buvo leidžiama įdarbinti tik aklus muedzinus, kad šie šaukdami maldai tikinčiuosius negalėtų žiūrėti į sultono haremo kiemą.

Tiesa yra tik ta, kad minaretas pastatytas taip, kad jo viduje pakilimo rampa įrengta tokio aukščio ir pločio, kad meudzinas galėtų savo arkliu užjoti tiesiai į bokšto viršų, kuriame, beje, yra ir specialus įtaisas baltai vėliavai iškelti, kad ir kurtieji galėtų žinoti, kada atėjo laikas maldai.

Karalius atvažiavo!

Trečios dienos rytą Marakese jautėsi netikėtas sujudimas. Miesto pagrindinėse gatvėse suplevėsavo raudonos vėliavos, virš gatvių – lempučių girliandos su karūnos ornamentu. Pasitempę policininkai reguliavo eismą, o Jemma al Fan aikštėje dygo moderni scena su didžiuliu ekranu. Miestas gyveno nerimastingu laukimu. Netrukus sužinojome, kad dviem savaitėm į Marakesą iš sostinės Rabato atvažiuoja karališkoji šeima. Mohamedas VI karaliumi tapo po savo tėvo mirties 1999 metais. Dabar jo didenybei 43 ir savo jaunųjų gerbėjų jis vadinamas tiesiog M6.

Progresyvus jaunas valdovas savo tautą pasiryžęs vesti pažangos ir modernizacijos keliu. 2004 metais jo išleistas naujas šeimos kodeksas Mudawana, suteikiantis daug daugiau teisių moterims (pvz., skyrybų atveju namas lieka tam iš tėvų, pas ką lieka vaikai; antrai vyro santuokai privalomas pirmos žmonos sutikimas, santuokos amžiaus cenzas padidintas nuo 15 iki 18 metų), susilaukė fundamentalistų kritikos.

Karališkoji šeima Marakese medinos teritorijoje įsirengė naujus, daug kuklesnius nei pirmtakų rūmus. Tiesa, jie aptverti dešimties metrų aukščio siena, tad bent akies krašteliu žvilgtelėti į ramų kiemą – neįmanoma. Čia galioja ta pati arabiška nuostata: saugok savo namus kaip savo sielą.

Smalsumui patenkinti nutarėme apžiūrėti El Bacha rūmus, tačiau po mūsų riado egzotiško grožio, jie nublanko, mat tuščiuose rūmų kambariuose ir kiemeliuose gana sunku įsivaizduoti buvusių jo gyventojų buitį. O ji, sprendžiant iš nuostabių lubų ornamentų, turėjo būti gana prašmatni.

Mat šiuose rūmuose gyveno garsusis Marakeso valdovas Thami El Glaoui, valdęs miestą nuo 1912 iki 1955 metų, garsėjęs ištaigingomis puotomis ir šiuose rūmuose rengęs priėmimus Čerčiliui ir Ruzveltui. El Glaoui žinomas ir kaip vienas didžiausių tironų per visą Maroko istoriją, o jo valdymo stilius niekuo nesiskyrė nuo mafijos bosų metodų.

Savo priešų galvas jis sukabinėdavo prie miesto vartų, jo šnipai kiekvieną vakarą pranešdavo, kas vyksta medinoje. Jis taip pat kontroliavo prostitučių verslą ir prižiūrėjo, kad iš visų 27000 besidarbuojančių merginų būtų surenkamas mokestis. Jo patikėtiniai šukuodavo aplinkinius kaimus, ieškodami jaunų, gražių mergaičių į valdovo haremą. Nors tauta badavo, jis nukreipė žemdirbystei skirtą vandenį golfo laukams įrengti. Tačiau Europa šiuo Marakeso valdovu žavėjosi.

Glaoui savo laiku buvo Europos aukštosios visuomenės pažiba. Jo turtas, ekstravagancija ir galantiškos manieros buvo nuolatiniu apkalbų objektu. Pasakojama, kad kartą Paryžiuje viena dama, manydama, kad El Glaoui nesupranta prancūziškai, pavadino jį kiaule, bet pripažino, kad jo žiedas su didžiuliu smaragdu – tiesiog nuostabus. Vakaro pabaigoje marokietis pasivėdėjo damą į šalį ir nusiimdamas žiedą nuo savo piršto nepriekaištinga prancūzų kalba tarė: „Ponia, šis žiedas nesukurtas tokiai kiaulei kaip man, tad aš jį jums dovanoju“.

Ką dar verta pamatyti?

Marakesas tiesiog alsuoja egzotika. Ne veltui pamilo tiek daug garsenybių. Vienas iš jų – Yvas Sen Loranas, pirmą kartą atkeliavęs į šį miestą 1962 metais kartu su savo gyvenimo draugu Pjeru Bergė po pirmosios savo rūbų kolekcijos pristatymo Paryžiuje.

Marakesas šį dizainerį, gimusį Alžyre, įkvėpė naujiems kūrybiniams polėkiams, šio miesto spalvos sužibo jo šilkinėse palaidinėse ir švarkuose. Netrukus po pirmo savo vizito YSL medinoje įsigijo namą, teigdamas, jog kiekviena vieta šiame mieste sklidina paslapties, o Marakesas – tai Maroko Venecija. Po kiek laiko, augant dizainerio šlovei ir turtui, jis nusiperka Dar Es Saada („Laimės namus“) Žakui Mažorelei priklausančioje žemėje.

Pasigirdus gandams, kad garsiuosius Mažorelės sodus žadama parduoti daugiabučių statybos bendrovei, dizaineris, pasinaudojęs ryšiais su karališkos šeimos artimaisiais, nusiperka juos, išdailina ir atveria visuomenei.

Ir už tai jam tikrai verta pasakyti ačiū, nes spiginant afrikietiškai saulei šis išpuoselėtas gamtos kampelis – tikra atgaiva. Tūkstančiai kaktusų, bambukai, palmės ir neįtikėtino mėlynumo vila tarp jų (čia įkurtas islamiško meno muziejus) – ne mažiau egzotiška nei medinos riadai. Tačiau man į akis krito vienas dalykas, kurio tikriausiai nebuvo dizainerio plane.

Ant kaktusų ir bambukų (lyg kokiame lietuviškos autobusų stoties tualete) išraižyti čia apsilankiusių turistų vardai ir meilės priesakai... Tas begalinis noras įsiamžinti man tikriausiai niekada liks nesuprantamas...

Alternatyvios egzotikos mėgėjams Marakese aš pasiūlyčiau apsilankyti buvusiame žydų kvartale Melach.

Prieš šimtą metų šiame mieste gyveno net 36000 žydų ir veikė 29 sinagogos. Dabar, kaip teigia kai kurie kelionių vadovai, vietinių žydų likę vos 260. Melach išvertus reiškia „Druskos vieta“ - mat druskos iš Atlaso kalnų prekyba kažkada buvo žydų monopolis. Žydai Maroke gyveno nuo finikiečių laikų, o sultonai juos vertino kaip gerus prekybininkus ir amatininkus.

Dažnai dėl puikaus kalbų mokėjimo jie tarpininkaudavo Europos pirkliams derantis su vietiniais prekeiviais. Dabar Melach kvartalas - pats skurdžiausias medinoje. Bet jame verda tikras gyvenimas.

Turistai čia beveik neužklysta. Siauručių tamsių gatvelių labirintas dažną baugina. Tačiau tiems, kas nori pajusti kitokio Marakeso kasdienybę - jo kvapus spalvas ir garsus, - čia tikrai verta apsilankyti.