Kinija pateko į V. Putino spąstus

Rizika sudegti

Rusijos invazijai pateisinti skirta diplomatinė šarada „papirko“ Maskvai draugišką Siriją ir Nikaragvą. Abi šalys įvykdė V.Putino reikalavimą ir pripažino anksčiau Rusijos okupuotose Ukrainos dalyse pasiskelbusių „liaudies respublikų“ nepriklausomybę. Kinija to nepadarė. Iš tiesų, Kremliaus karas prieš Ukrainą stato Pekiną į gana keblią padėtį.

Viena vertus, kinai mielai skelbia miglotus prokremliškus pareiškimus, smerkdami NATO ir Vašingtoną, kartu demonstruodami nepasitenkinimą dėl tariamos Vakarų agresijos ir naujojo Šaltojo karo pavojų.

Tačiau esminė geopolitinė dinamika, kuria grindžiamas V.Putino įsiveržimas į Ukrainą, slegia suvereniteto mantrą kartojantį Pekiną. Mintis, kad mažumos teritorija ar etninė grupė gali pretenduoti į nepriklausomybę ir būti pripažinta branduolinės supervalstybės, kuriai pati simpatizuoja, yra Kinijos košmaras, nes ji nuolat nerimauja dėl nesutarimų tokiuose regionuose kaip Tibetas, Sindziangas ir Honkongas.

Kinija taip pat nenori, kad jos stiprėjantys strateginiai ryšiai su V.Putinu sudegintų jos verslo santykius su turtingomis Vakarų šalimis, kurios vienbalsiai prieštarauja Rusijos karui Ukrainoje. „V.Putinas galėjo būti Pekino žiemos olimpinių žaidynių garbės svečias, bet dabar tapo galvos skausmu“, – platformoje „Politico“ savo mintimis dalijasi Stuartas Lau.

V. Putinas galėjo būti Pekino žiemos olimpinių žaidynių garbės svečias, bet dabar tapo galvos skausmu.

Negali turėti visko

Dar prieš V.Putinui pradedant Ukrainos puolimą, Kinija ir Rusija neabejotinai tiesė tiltus. Vasario 4 d., lankydamasis iš esmės boikotuotose žiemos olimpinėse žaidynėse, Rusijos valdovas paskelbė bendrą pareiškimą su Kinijos kolega Xi Jinpingu – dėl Pekino ir Maskvos strategijos tarptautiniuose santykiuose.

Tai buvo pavojaus varpai Vakarų Europai. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen neseniai vykusioje Miuncheno saugumo konferencijoje sakė, kad Maskva ir Pekinas siekia naujos eros ir siekia pakeisti esamas tarptautines taisykles. ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis tai pavadino revizionistiniu manifestu.

Kalbant apie viešąją retoriką, pasakytina, kad Kinija bando pritapti prie rusų. Valstybinis bulvarinis leidinys „Global Times“ kaltino JAV dėl įvykių Ukrainoje, sakydamas, kad Vašingtonas esą pagaliau privertė Rusiją pabandyti įgyvendinti savo saugumo reikalavimus tokiu būdu.

Tačiau Kinijos vyriausybė žino, kad jos išskaičiavimais paremta draugystė su Rusija yra problematiška. Pekinas ilgus metus buvo kritikuojamas dėl žmogaus teisių padėties šalyje ir vengė visuomenės įsitraukimo į tarptautinius ginčus, bet reikalavo nacionalinio suvereniteto viršenybės.

Miuncheno saugumo konferencijoje Kinijos užsienio reikalų ministras Wang Yi buvo spaudžiamas atsakyti, kiek toli siekia Pekino įsipareigojimas siekti suverenumo ir teritorinio vientisumo. „Ukraina – ne išimtis“, – vaizdo skambučiu žiūrovus Miunchene patikino jis.

Evanas Feigenbaumas, Karnegio tarptautinės taikos fondo viceprezidentas, mano, kad Pekinas dėl tarpusavyje konkuruojančių savo tarptautinių tikslų atsiduria labai sudėtingoje pozicijoje dėl Ukrainos.

„Kinai bando suderinti tris tikslus, kurių negalima suderinti: strateginius santykius su Rusija, įsipareigojimą laikytis ilgalaikių užsienio politikos principų, susijusių su nesikišimu, ir norą sumažinti papildomą žalą Kinijos interesams dėl ekonominių neramumų ir galimų antrinių sankcijų iš JAV ir ES“, – sakė E.Feigenbaumas, kuris anksčiau dirbo kartu su JAV valstybės sekretoriumi.

Jis pridūrė: „Kadangi jie greičiausiai negalės turėti visų trijų vienu metu, turės atsisakyti vieno ar kito tikslo ir, tikėtina, laikysis principų, o galios politika ir praktiniai sumetimai išliks.“

Kinija, kurios pasikartojantys raginimai siekti dialogo ir santūrumo nepasiekė Kremliaus ausų, anksčiau nerimavo dėl per didelio prisirišimo prie Rusijos karinio avantiūrizmo. Kinija nesekė Venesuela, Nikaragva, Nauru ir Sirija, kurios pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę nuo Gruzijos po karo 2008 m.

Taivano šešėlis

Natūralu, kad daugelis Pekino minčių siekia Taivano temą. Šis klausimas neišvengiamai iškilo Kinijos užsienio reikalų ministerijos spaudos konferencijoje praėjus vos dienai po to, kai V.Putinas pripažino apsišaukėlių Luhansko ir Donecko „liaudies respublikų“ nepriklausomybę.

„Pasaulyje yra tik viena Kinija, o Taivanas yra neatsiejama Kinijos teritorijos dalis“, – sakė Kinijos ministerijos atstovas Wang Wenbinas. Jis atsisakė tiesiogiai pasakyti, ar Donbasas turėtų būti traktuojamas kaip neatskiriama Ukrainos dalis, ir pridūrė: „Kinija atidžiai stebi besikeičiančią situaciją Ukrainoje. Kinijos pozicija Ukrainos klausimu yra nuosekli. Turėtų būti gerbiami teisėti bet kurios šalies saugumo klausimai, o Jungtinių Tautų Chartijos tikslai ir principai turėtų būti palaikomi kartu.“

Ukrainos klausimas turi labai sudėtingą istorinį foną ir yra įvairių veiksnių rezultatas.

Dėl savotiško posūkio leidinio „Global Times“ socialiniame tinkle „Twitter“ jis konfrontavo su Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministre Liz Truss dėl Didžiojo septyneto (G7) grupės paramos Ukrainos teritoriniam vientisumui.

Neabejotinai apibūdindamas Taivaną kaip Kinijos Donecką, laikraštis „Global Times“ šmaikštavo tikintis, kad galės pasikliauti G7 parama, kai ateis laikas, leidinio žodžiais, išnaikinti atsiskyrusius Taivane.

Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Hua Chunying atsisakė vadinti Rusijos karinius veiksmus invazija – ji pavadino šį terminą išankstiniu nusistatymu – ir vengė klausimų, ar Kinija palaiko ryšius su Rusijos ir Ukrainos lyderiais.

„Ukrainos klausimas turi labai sudėtingą istorinį foną ir yra įvairių veiksnių rezultatas“, – žurnalistams sakė ji.

Rusijos karo prieš Ukrainą chronologija

Eskalacijos chronologiją nuo Rusijos karių telkimo pradžios lapkritį.

Lapkričio 10 d. Vašingtonas pranešė apie neįprastą Rusijos karių judėjimą prie Ukrainos sienos.

Lapkričio 28 d. Kijevas pareiškė, kad Rusija telkia beveik 92 tūkst. karių puolimui sausio pabaigoje ar vasario pradžioje.

Maskva tai neigė, o po trijų dienų apkaltino Kijevą, kad jis pats telkia pajėgas. Kremlius taip pat pareikalavo „teisinių garantijų“, kad Ukraina niekada nebus priimta į NATO.

Gruodžio 7 d. JAV prezidentas Joe Bidenas perspėjo Rusijos lyderį V.Putiną, kad bus imtasi „griežtų ekonominių ir kitų priemonių“, jei šis surengs įsiveržimą į Ukrainą.

Po dešimties dienų Maskva pateikė siūlymus dėl JAV ir NATO įtakos apribojimo buvusiose sovietinėse respublikose.

Sausio 17 d. Rusijos kariai pradėjo atvykti į Baltarusiją dalyvauti karinėse pratybose, kuriomis, Maskvos teigimu, siekiama „užkirsti kelią agresijai iš išorės“.

Po dviejų dienų Vašingtonas paskelbė apie papildomą 200 mln. dolerių (177 mln. eurų) vertės pagalbos paketą Kijevui.

Sausio 24 d. NATO paskelbė parengtį savo kariams ir išsiuntė laivų ir naikintuvų Rytų Europos gynybai sustiprinti.

Kitą dieną Maskva pradėjo karinius mokymus netoli Ukrainos sienos; pratybose dalyvavo apie 6 tūkst. karių ir mažiausiai 60 naikintuvų Rusijos pietuose ir Maskvos aneksuotame Kryme.

Sausio 26 d. Vašingtonas atsisakė užtrenkti NATO duris Ukrainai, o pats Aljansas pareiškė, kad daugelis Maskvos saugumo reikalavimų yra nerealistiški.

JAV pareiškė manančios, kad V.Putinas „ketina panaudoti karinę jėgą iki vasario vidurio“.

Kitą dieną Kinija įspėjo, kad Rusijos susirūpinimą dėl savo saugumo reikėtų „vertinti rimtai“.

Sausio 28 d. V.Putinas pareiškė, kad Vakarai ignoruoja „esminį Rusijos susirūpinimą“ dėl NATO plėtros ir yra dislokavę „smogiamųjų ginklų sistemų netoli Rusijos sienų“.

Sausio 31 d. Maskva apkaltino JAV isterijos kurstymu, Vašingtonui pareiškus, kad iki vasario pradžios Baltarusijoje netoli Ukrainos sienos bus dislokuota 30 tūkst. rusų karių.

Vasario 2 d. Vašingtonas išsiuntė 3 tūkst. karių, siekdamas sustiprinti NATO pajėgas Rytų Europoje.

Po penkių dienų JAV pranešė, kad Rusija prie Ukrainos sienos jau yra sutelkusi 110 tūkst. karių, o dar 40 tūkst. jų atvyks per savaitę.

Vasario 10 d. Rusija ir Baltarusija pradėjo dešimties dienų trukmės karines pratybas.

Vasario 15 d. Maskva pareiškė, kad dalis jos pajėgų grįžta į nuolatines bazes. Tačiau NATO nepastebėjo atsitraukimo požymių, o Vašingtonas pareiškė, kad Rusija iš tikrųjų siunčia pastiprinimą.

Vasario 17 d. intensyvėjo apšaudymas palei visą dviejų Kremliaus remiamų separatistų darinių fronto liniją Rytų Ukrainoje.

Vasario 18 d. Donecko ir Luhansko separatistų lyderiai paskelbė gyventojų evakuaciją į Rusiją.

JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas apkaltino Maskvą besistengiant „netikromis provokacijomis“ pateisinti tolesnę agresiją prieš Ukrainą.

Vasario 19 d. Ukraina pranešė, kad du jos kariai žuvo per išpuolius ties fronto linija su Rusijos remiamais separatistais.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasiūlė V.Putinui susitikti.

Vašingtonas paskelbė, kad Rusija yra „ant invazijos į Ukrainą slenksčio“.

Vasario 20 d. Baltarusija pranešė, kad jos teritorijoje pratęsiamos bendros karinės pratybos su Rusija.

Vasario 21 d. Prancūzija nurodė, kad V.Putinas ir J.Bidenas iš principo sutarė surengti viršūnių susitikimą. Tačiau Baltieji rūmai pastebimai atsargiai vertino susitikimo perspektyvą, o Kremlius aiškino, kad dar per anksti kalbėti apie jo organizavimą.

Tos pačios dienos vakarą V.Putinas paskelbė pripažįstantis separatistinių „Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ nepriklausomybę. Jis taip pat nurodė Rusijos kariuomenei vykdyti „taikos palaikymo“ misiją abiejose šiose Rytų Ukrainos teritorijose.

Vasario 24-osios naktį V.Putinas įsakė pradėti karinę operaciją Ukrainoje, kurią esą reikia "demilitarizuoti ir denacifikuoti".

Šaltinis: BNS, AFP