Šis pareiškimas žymi istorinį lūžį: aukščiausias Irano dvasinis lyderis pirmą kartą atvirai paskelbtas kariniu taikiniu. I. Katzo pareiškimas sekė ataką, per kurią Irano raketos smarkiai nuniokojo Sorokos ligoninės kompleksą. Jei tuo metu jau būtų buvusi Izraelio armija, per Antrąjį pasaulinį karą Hitleris taip pat būtų buvęs nužudytas savo bunkeryje.

A. Khamenei – ne tik Irano aukščiausiasis lyderis, bet ir Islamo Respublikos veidas. Jo šešėlis driekiasi per visą šalies naujausiųjų laikų istoriją – nuo 1979 m. revoliucijos iki dabartinio karo su Izraeliu. Nuo pat 1989-ųjų, kai revoliucijos lyderio po ajatolos Ruhollah Khomeini mirties jis buvo išrinktas naujuoju aukščiausiuoju lyderiu, A. Khamenei tapo režimo stuburu. Šiandien, kai jam 86-eri, o šalis patiria precedento neturinčių išorės ir vidaus sukrėtimų, aiškėja, kad jo sukurtas valdymo modelis ne tik išsisėmė – jis pradeda skilti iš vidaus.

Revoliucijos laikotarpiu A. Khamenei buvo gana žemo rango dvasininkas, į aukščiausiąją postą buvo paskirtas labiau dėl politinių nei religinių priežasčių. Jo dvasinis autoritetas buvo ribotas – ajatolos titulas jam suteiktas tik po paskyrimo, o tai kėlė šiitų dvasininkijos nepasitenkinimą. Visgi jis pasižymėjo tuo, ką vėliau galima būtų pavadinti teokratiniu pragmatizmu – gebėjimu išlaikyti pusiausvyrą tarp konservatyvių revoliucinių ideologų, saugumo aparato ir karinės jėgos.

Pradžioje jis buvo glaudžiai susijęs su įvairiomis politinėmis srovėmis, taip pat ir sekuliaria opozicija. Jaunystėje Victoro Hugo ir Johno Steinbecko knygas skaitęs, Vakarų filosofija domėjęsis A. Khamenei buvo sąmoningas geopolitinės nelygybės kritikas. Tačiau ši plačią pasaulėžiūrą atspindinti pozicija vėliau virto dogmatiška antiamerikietiška politika, grindžiama islamistine ideologija.

Vienas ryškiausių A. Khamenei politinių bruožų – gebėjimas eliminuoti bet kokią opoziciją.

Jam vadovaujant, Irano Islamo Respublika transformavosi į itin centralizuotą teokratinį režimą, kur politinės institucijos veikia tik tiek, kiek leidžia aukščiausiojo lyderio valia. Jam pavaldus ne tik kariuomenės vadas, bet ir Irano revoliucinės gvardijos korpusas, tapęs viena galingiausių politinių ir ekonominių jėgų šalyje.

Vienas ryškiausių A. Khamenei politinių bruožų – gebėjimas eliminuoti bet kokią opoziciją. Net buvę prezidentai – tokie kaip reformistas Mohammadas Khatamis ar populistas Mahmoudas Ahmadinejadas – buvo arba marginalizuoti arba jų galios apribotos. A. Khamenei nesiekė turėti stiprių prezidentų – jis rėmė tokius kandidatus, kurie neužgožtų jo paties galios.

Tai aiškiausiai pasireiškė 2021 m., kai į prezidento postą buvo iškeltas Ebrahimas Raisi – konservatyvus teisėjas, žinomas dėl represijų ir ryšių su saugumo struktūromis. E. Raisi laikytas A. Khamenei įpėdiniu arba pereinamąja figūra, galbūt net padėsiančia pasirengti ajatolos sūnaus Mudjtabos atėjimui. Tačiau ši strategija žlugo pernai gegužę E. Raisi žuvus sraigtasparnio katastrofoje.

A. Khamenei eros pabaigą ženklina ne tik geopolitinės krizės, bet ir gilus vidinis režimo nuosmukis. Vienas reikšmingiausių įvykių – 2022 m. rudenį kilęs protestų judėjimas po Mahsos Amini mirties. Jauna kurdė žuvo dėl to, kad neva netinkamai dėvėjo hidžabą. Šis įvykis išprovokavo masines demonstracijas, kuriose dalyvavo ne tik moterys, bet ir vyrai, skirtingų visuomenės sluoksnių atstovai.

Šie protestai buvo ne tik dėl aprangos kodų – jie atskleidė moralinį režimo bankrotą. Tai buvo simbolinis atsisveikinimas su A. Khameini revoliucijos idealais. A. Khamenei, kuris pats jaunystėje kovojo prieš represinę šacho valdžią, dabar vadovauja sistemai, kuri mažai kuo skiriasi nuo tos, kurią jis padėjo nuversti.

A. Khamenei, ilgai laikytas talentingu politiniu manipuliatoriumi ir strategu, šiandien, regis, susiduria su sunkumais. Ajatola atsisakė Donaldo Trumpo kompromisinio pasiūlymo dėl branduolinės programos, nesugebėjo apsaugoti net „Hamas“ lyderio Ismailo Haniyeho, kuris nužudytas gerai saugomame objekte Teherane, – visa tai byloja A. Khamenei gebėjimų susilpnėjimą.