Kaip Latvija sukūrė posovietinį pinigų kanalą

Latvijos centrinis bankas uždraudė savo prezidentui Ilmarsui Rimševičiui dirbti banko patalpose. Nepaisant vadovo ryžto atsilaikyti prieš visus kaltinimus kyšininkavimu atrodo, kad jo karjera, kurios viršūnė buvo vieta Europos centrinio banko Valdančiojoje taryboje, eina į pabaigą. Vis dėlto tai yra tik simptomas, rodantis gerokai svarbesnį nuopuolį: pastaruosius kelerius metus sparčiai griūva vadinamoji latviškoji korespondentinė bankininkystė, padėjusi nutekinti dešimtis milijardų JAV dolerių iš buvusios Sovietų Sąjungos į lengvatinio apmokestinimo jurisdikcijas.

Kaip veikia sistema?

Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. nedidelė Latvijos valstybė pragmatiškai vertino galimybes užsidirbti iš geografinio ir, dar svarbiau, kultūrinio glaudumo su didžiulėmis, chaotiškomis ir korumpuotomis šalimis, tokiomis kaip Rusija, Ukraina ir Kazachstanas. XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje Latvija pagarsėjo kaip posovietinė Šveicarija su itin lanksčiu ir slaptu bankininkystės sektoriumi. Tačiau tam tikra prasme jis buvo visiška priešingybė Šveicarijos bankų sektoriui.

Užsienio piliečius aptarnaudavę Latvijos bankai visada aiškiai skyrėsi nuo tų, kurie dirbo su vietos gyventojais, ir nesistengė pritraukti indėlių. Vietoj to per stiprų korespondentinių santykių su Vakarų bankais tinklą jie veikė kaip kanalas, kuriuo posovietiniai pinigai keliaudavo į saugesnes vietas. Šis kanalas buvo ne mažiau platus nei vamzdynai, kuriais į Europą pumpuojamos rusiškos dujos. 2013 m. rengdamas šios sistemos apžvalgą Tarptautinis valiutos fondas išsiaiškino, kad ketvirtadalis užsienio piliečius aptarnaujančių bankų lėšų laikoma užsienio bankuose, su kuriais juos sieja korespondentiniai santykiai. Kitaip sakant, Šveicariją derėtų vadinti ne pavyzdžiu, o viena iš galutinių kanalo stotelių.

„Latvijos bankai daugiausia teikia finansinės logistikos paslaugas kitų šalių klientams. Tai yra jie užsiima trumpalaikiais įplaukiančių lėšų srautais, – 2012 m. paaiškino Latvijos Finansų ir kapitalo rinkų komisijos vadovas Kristaps Zakulis. – Tai galima laikyti eksporto ir finansų paslaugomis, kurios gerina ir Latvijos mokėjimų balansą.“

Rusijos, Ukrainos ir kitų posovietinių šalių įmonės tekino pinigus į užsienį, kad išvengtų mokesčių. Vienas iš būdų sumažinti mokesčius yra pasinaudoti fiktyviu užsienio pirkėju su tikra banko sąskaita pirmam pardavimui į užsienį. Kitų šalių piliečius aptarnaujantys Latvijos bankai padėdavo sukurti tokius „prekybos partnerius“, kuriuos valdydavo patys mokesčių vengėjai. Su bankų vadovais ir steigėjais susijusios organizacijos „kepė“ fiktyvias įmones įvairiose jurisdikcijose. Žurnalistų aptiktą didžiausią tokių bendrovių tinklą sukūrė viena „Parex“ banko komanda. Šis bankas kadaise tapo užsienio klientus aptarnaujančių bankų lyderiu, bet 2008 m. buvo nacionalizuotas ir likviduotas. Tokios fiktyvios bendrovės yra susijusios su įvairiais nešvariais reikalais nuo miglotų JAV prezidento Donaldo Trumpo buvusio rinkimų kampanijos vadovo Paulo Manaforto verslo sandorių iki 5 mlrd. JAV dolerių pasisavinimo iš Kazachstano BTA banko.

Latvijai visa tai reiškė gerus pinigus. Kaip tvirtina šalies Finansų ir kapitalo rinkų komisija, užsienio piliečius aptarnaujantis bankininkystės sektorius, kuris lėšomis beveik prilygo vidaus bankų sektoriui, sudarė 0,8–1,5 proc. šalies BVP. Pasak L. Beršidskio, galima tik spėlioti, kodėl panašūs sektoriai (bent jau ne tokio pačio masto) neatsirado Estijoje ir Lietuvoje. Tikėtina, taip nutiko dėl to, kad iš visų trijų paminėtų valstybių Latvijoje gyvena daugiausia rusakalbių. Jie atlieka svarbų vaidmenį politikoje („rusų“ partija laimi visus rinkimus, bet nepatenka į valdančiąją koaliciją) ir versle, todėl Latvija noriausiai tvarko reikalus su posovietinėmis rusiškomis įmonėmis pagal neoficialias rusiškas taisykles. Iš visų trijų Baltijos šalių tik Latvija turi auksinių „Visa“ kortelių programą rusams, pageidaujantiems investuoti į šalies nekilnojamąjį turtą.

Vakarams kelia nerimą

JAV valdžia nerimauja dėl padėties Latvijoje mažiausiai nuo 2006 m., kai JAV Iždo departamento Kovos su finansiniais nusikaltimais tinklas paskelbė ataskaitą dėl JAV fiktyvių bendrovių, gavusių 18 mlrd. JAV dolerių įtartinų pavedimų, daugiausia iš rusiškų ir latviškų sąskaitų. Pastaruosius kelerius metus, ypač po 2016 m., kai Latvija įstojo į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, nerimas peraugo į nenuilstamą spaudimą šiai nedidelei valstybei: kova su pinigų plovimu ir mokesčių vengimu yra vieni svarbiausių EBPO tikslų.

Taigi su užsienio piliečiais dirbantis Latvijos bankininkystės sektorius 2016 m. jau neatrodė toks patrauklus. Bankai nustojo dirbti su fiktyviomis bendrovėmis, įsteigtomis daugelyje lengvatinio apmokestinimo teritorijų. Atitikties procedūros posovietiniams verslininkams taip apsunko, kad atidaryti sąskaitą jau nebebuvo lengviau nei daugelyje kitų Europos šalių. Patrauklesni tapo net Kipras ir Malta. Vokietijos bankas „Deutsche Bank“, su užsienio piliečiais dirbantiems Latvijos bankams teikdavęs svarbias tarpuskaitos paslaugas JAV doleriais, ėmė ruoštis pasitraukti iš šio verslo. Šis smūgis ištiko kiek mažiau nei prieš metus. 2016 m. užsienio indėlių dalis Latvijos bankininkystės sistemoje (vienas iš nedaugelio prieinamų lygiagrečios užsienio piliečius aptarnaujančios bankininkystės sistemos rodiklių) sumenko nuo 57,3 iki 42,6 proc. ir iki šiol yra panašiame lygyje.

Vis dėlto šis laipsniškas procesas JAV Iždo departamentui atrodo per lėtas. Praėjusį mėnesį jis apkaltino trečią pagal dydį Latvijos banką ABLV padedant plauti pinigus. Tarp pateiktų pavyzdžių buvo bėglys Ukrainos oligarchas Serhijus Kučenko, 1 mlrd. JAV dolerių vagystė iš trijų Moldovos bankų 2014 m. ir net galbūt Šiaurės Korėjos raketų programos finansavimas. Nuo JAV finansų sistemos atjungtas ABLV nebegalėjo tęsti veiklos, todėl Europos Sąjungai teko jį likviduoti.

Tačiau JAV dar negana. Latvijos finansų ministrė Dana Reizniece-Ozola ketvirtadienį pareiškė, esą vienas aukštas JAV pareigūnas ją ką tik įspėjęs, kad Latvijos bankai toliau pažeidinėja sankcijas.

Kantrybė išseko

Gali būti, kad spaudimas I. Rimševičiui pasitraukti iš pareigų yra susijęs su jam pareikštais kaltinimais kyšininkavimu. Tačiau didesnė problema ta, kad centrinio banko vadovas, dalyvavęs kuriant apgalvotą ir pelningą, bet nesąžiningą užsienio klientams skirtą bankininkystės sistemą, tik rodo, kaip tvarkomi reikalai visoje Latvijoje. JAV jau nenusiteikusi kęsti. Kantrybė baigėsi ir Europos institucijoms, kurioms gėda, kad tokie dalykai dedasi bendrijai priklausančioje valstybėje. Jos nori, kad Latvija atverstų naują puslapį ir atsisakytų XX a. paskutiniame dešimtmetyje prisiimto posovietinio pinigų kanalo vaidmens. Tokio masto apsivalymą gali atlikti tik visiškai nauja centrinio banko komanda.

Galimybių nutekinti posovietinį, daugiausia rusišką kapitalą mažėja, bet kol kas netrūksta. Tokias paslaugas vis dar siūlo kitų mažų Europos valstybių, taip pat Jungtinės Karalystės bankininkystės sistemos su stipriais lengvatinio apmokestinimo teritorijų sektoriais. 2017 m. Rusijos grynojo kapitalo nuotėkis išaugo nuo 19,8 mlrd. iki 31,3 mlrd. JAV dolerių palyginti su ankstesniais metais. Žinoma, didžioji dalis šių sandorių vyksta skaidriai ir sąžiningai, bet labai tikėtina, kad miglotų reikalų taip pat netrūksta, rašo L. Beršidskis.