Kaip gimsta tironai?

Kaip gimsta tironai?

Tironija tapo esmine šio tūkstantmečio problema. Kruvina problema. Tačiau norint nugalėti šią problemą neužtenka su ja kovoti politinėmis ar karinėmis priemonėmis. Svarbiausia – išsiaiškinti tironijos šaknis, iš kur atsiranda tironas. Šiuo metu kai kurie pasaulio psichologai pateikia visiškai kitokį nei įprasta šio reiškinio paaiškinimą.

Apie tironiją kaip apie reiškinį

Diktatorius gali gimti visiškai normalioje ir niekuo neišsiskiriančioje šeimoje, kurioje tėvas turi sukūręs labai griežtas taisykles. Dar vaikui buvo keliami tokie dideli uždaviniai, jog net galvoti apie jų įgyvendinimą būdavo absurdiška. Tokiais atvejais vaikui lengviau yra tapti revoliucionieriumi ir sugriauti visą pasaulį, nei pasiekti tai, ką tėvas jam uždavė. Beje, dažniausiai tokie vaikai, o ir suaugę, santykius su tėvais nurodo kaip nekonfliktinius, jiems netgi bet kokio prieštaravimo prieš savo tėvus idėja atrodo pasmerkta žlugti. Būtent tokioje šeimoje gimė ne vienas šio amžiaus diktatorius.

Yra toks pasakojimas apie nukaršusią senutę, į kurią vien pažiūrėjus daugeliui kildavo klausimas: kam tokiam žmogui gyventi, kokia tokio gyvenimo prasmė? Ir šio pasakojimo autorius paties sukurto herojaus lūpomis atsako: jei ji gyvena - vadinasi, jai reikia gyventi. Tai humanizmo pozicija.

Tironui gi reikia neapkęsti žmogaus. Tačiau norint taip neapkęsti pasaulio ir jo sutvėrimų, ligotai norėti pakeisti visą Žemės rutulį savaip, o ne taip, kaip sukūrė Dievas, vien neapykantos žmonijai neužtenka. Tokiam žmogui būtina pasitelkti religiją arba iškreipti tikėjimą savo tikslams įgyvendinti. Bažnyčia apskritai labai trukdo tironui. Vien tuo, kad beveik visose pasaulio religijose egzistuoja įsakymas: nežudyk! Ir tuomet gimsta arba kovingasis bolševikų ateizmas, arba iškreiptas fundamentalistų islamo supratimas.

Mums reikia pripažinti, kad ateizmas - tai taip pat religija, tik be tikėjimo į Dievą. Ir visos tironų pastangos prisidengti Dievu yra visiškai bedieviškos, ir visiškai nesvarbu, kokiai religijai jie priklauso.

Skaitydami apie diktatorių, daugelis iš mūsų savęs klausia: “Kas per žmogus galėjo tai padaryti? Iš kur jis toks atsirado? Kada jo sąmonėje įvyko lūžis ir jis tapo tuo, kuo yra dabar?”

Tirono X vaikystė

Tirono sąmonės formavimosi pradžia slypi jo šeimoje. Svarbu, kaip su juo, vaiku, elgėsi ir ką jam bandė įkalti į galvą jo tėvai ir žmonės, kuriuos vaikas laikė autoritetu. Kai vaikui nuo mažens yra teigiama, kad jis yra ypatingas, išskirtinis ir tik jis vienas gali pakreipti visą žmonijos gyvenimą geresne vaga, tada vaiko galvoje susiformuoja ganėtinai kraupi pasaulio vizija: visa žmonija dalijasi į dvi dalis - į mane, kuris žino, kaip padaryti žmones laimingus, ir į visus likusius, kuriuos reikia padaryti laimingus.

Laikydamas save už kitus protingesniu, stovinčiu visais atžvilgiais aukščiau už visus, net su namiškiais toks vaikas elgiasi iššaukiančiai, paniekinamai, grubiai, lyg jie būtų žemesnės kastos. Namiškiai ne tik toleruoja tokį jo elgesį, bet ir toliau jį skatina taip elgtis. Pati tokio vaiko šeima mažai bendrauja su aplinkiniais, gyvena uždarai. Tėvai dažniausiai būna ne vieno tikėjimo - tėvas ateistas ir labai religinga mama ir atvirkščiai - skirtingų tikėjimų. Todėl vaikui labai sunku susivokti savo dvasiniame pasaulėlyje. Augdamas toks vaikas vis dažniau būna vienas ir laikui bėgant visai atsiriboja nuo šeimos. Dėl savo siekių jis gali paaukoti bet kurį savo šeimos narį.

Visi didieji pasaulio tironai nėra aukšto išsilavinimo žmonės. Jų išsilavinimas sąlyginai su jų keliamais pasaulio pertvarkymo klausimais dažniausiai yra provincijos lygio. Tokie žmonės retai skaito knygas, o jei ir skaito, tai tik tas, kurias mano esant “naudingas” perskaityti.

Dažniausiai tai riboto mąstymo, paranojiški žmonės. Užuot stengęsis panaudoti savo sugebėjimus valstybės ir jos piliečių naudai, toks žmogus liguistai įsimyli fantastinius, grandiozinius ir savo paties sukurtus pasaulio pertvarkymo planus. Beje, ši tragedija liečia visus be išimties pasaulyje žinomus tironus fanatikus.

Broliai dvyniai: Napoleonas ir Hitleris

Adolfas Hitleris – klasikinis diktatoriaus pavyzdys, kurio kompleksai ir kvaištelėjusios idėjos prasidėjo vaikystėje. Aišku, šiais laikais labai sunku tvirtinti, kad viskas, kas yra kalbama apie jį, yra tiesa, nes labai daug faktų yra pramanyta, dar daugiau istorijų yra perdėta.

Norint nors truputį tiesą atsijoti nuo melo, reikia atlikti palyginamąją analizę. Labai keista, kad Hitleris dažniausiai lyginamas su Napoleonu, nors šis nebuvo diktatorius ta prasme, kokią mums “padovanojo” XX amžius. Tai pirmiausia sako apie tai, kad jie iš tikrųjų buvo labai panašūs, o antra, kad Froidas teisus: visi mūsų kompleksai kilo iš vaikystės.

Hitlerio ir Napoleono motinos buvo labai dievobaimingos ir griežtos. Jos, galima sakyti, tiesiog dievino savo sūnus ir labai jais rūpinosi. Manoma, kad abu buvo mamytės sūneliai, ir abu turėjo daugiau moteriškų bruožų nei vyriškų. Sakykime, kad ir ūgis - ir vienas, ir kitas negalėjo juo didžiuotis. O kaip įmanoma patikrinti faktus apie tai, kad jiems abiem beveik neaugo barzda, kad Hitleris turėjo tik vieną sėklidę? Niekaip…

“Main Kampf” žinovai gali užginčyti: kuo čia dėta Hitlerio motina? O kur jo tėvas? Juk būtent jis, o ne nelaiminga motina, kaltas dėl to, kad Hitleris tapo Hitleriu (beje, remiantis kai kuriais šaltiniais, Karlas Bonapartas taip pat buvo atšiaurus žmogus, netgi žiaurus). Iš tikrųjų Hitleris visuomet bandė savo tėvą Aloyzą Šiklgruberį pavaizduoti kaip despotą ir tironą, kuris atėmė iš nelaimingo berniuko jo vaikystę. Vienoje labai įdomioje Hitlerio psichologinio portreto rekonstrukcijoje taip ir parašyta: “Užuot sūnui buvęs pavyzdžiu ir gyvenęs harmonijoje su bendruomene, jo tėvas buvo vienas nesibaigiantis nesusipratimas. Kaip valdininkas jis buvo labai paslaugus ir mielas. Grįžęs namo šis solidus ponas virsdavo savo priešingybe: jis keikdavosi, gerdavo, išsiskyrė neadekvačia reakcija. Labiausiai jis kankindavo berniuko šuniuką… Adolfui diagnozuota neurozė. Visas jį supantis pasaulis jam tapo nemielas ir atrodė priešiškas. Jis niekur nesijautė saugus. To pasekmė - Adolfas turėjo labai didelių saviidentifikacijos problemų”.

Iš tikrųjų dokumentai byloja visai ką kita. Aloyzas buvo eilinis žmogelis, kuris tik šiek tiek buvo pakilęs virš savo lygio ir visais įmanomais būdais stengėsi išsilaikyti ten, kur yra, kad galėtų kaip galima geriau pasirūpinti savo šeima, ir ypač - Adolfu. Tai, kad jis daug gėrė ir mušė, yra aiškiai perdėta.

Tas pats ir su Napoleonu: yra likę to meto liudininkų pasakojimų apie tai, kad jo tėvas buvo geras ir silpnavalis žmogutis. Todėl mamytės sūnelio schema yra kur kas labiau patikimesnė. Ir Hitleris, ir Napoleonas labiau mėgo žaisti su mergaitėmis nei su berniukais, be galo mėgo meluoti, beje, tai jie darė iki pat gyvenimo pabaigos. Viso to rezultatas – nelabai aiški seksualinė orientacija, baimė būti “išaiškintiems”, vienatvės kompleksas, ir galiausiai – atšiaurumas visam, kas juos supa.

Motinų mirtis – pagrindinis dvasinis įvykis abiejų “dvynių” biografijose. Tiek Hitleriui, tiek ir Napoleonui tai buvo jų vidinių pasaulių sprogimas. Tuo, kaip Hitleris elgėsi su savo mirštančia nuo vėžio motina, negalėjo patikėti niekas. Ji buvo apsupta begalinio švelnumo ir rūpinimosi. Adolfas visada savo kabinete laikė seną savo motinos nuotrauką. Vienatvės ir neteisybės, kurią reikia atkurti, jausmas neapleido jo iki pat mirties.

Mokykloje jie abu nebuvo geri mokiniai (kaip tvirtina kai kurie istorikai, Napoleonui to priežastis - labai uždaras būdas, nors vėliau jis visiems įrodė, kad yra labai geras mokinys). O Hitleris, keliaudamas iš vienos mokyklos į kitą, taip ir nesugebėjo baigti nė vienos iš jų. Savo knygoje “Main Kampf” jis prisipažįsta, kad: “išmokau ne daugiau kaip dešimt procentų to, ko išmoko visi likę”. Ir tuojau pat puola teisintis - ne mokslai rūpėjo, daug sirgau, reikėjo pinigų (beje, ir vėl melas, melas abiejų patologiškas). Turbūt nuo tų laikų jie abu ir neapkentė visų apsišvietusių žmonių, inteligencijos. Savo užrašuose diktatorius mokytojus vadina “bukais” ir “beždžionėmis”.

Dar keli faktai: ir Hitlerį, ir Napoleoną vaikystėje kamavo begalės fobijų. Taip pat jie be galo jautriai reaguodavo į bet kokią kritiką jų atžvilgiu.

Iš esmės visi tyrinėtojai sutinka dėl vieno: ir Hitleriui, ir Napoleonui diktatoriaus psichotipui būdingi elementai susiformavo paauglystėje. Na, o kas buvo toliau, psichoanalizė užleidžia vietą istorijai.

Labiausiai ieškomo žmogaus vaikystė

Retas nėra girdėjęs apie Sadamą Huseiną. Tai - buvęs Irako valstybės prezidentas. Šiuo metu pasaulyje apie šią personą yra daug diskutuojama, jis yra niekinamas, smerkiamas… Tačiau yra ir tokių, kurie jį myli, gerbia ir laiko Dievo vietininku Žemėje. Tik labai maža žmonių dalis yra uždavusi paprasčiausią klausimą: iš kur jis toks atsirado, kas jo tėvai ir ar jis juos turėjo? Kas jam tokio baisaus nutiko vaikystėje, kad jis tapo tuo, ką šiandien mato visas pasaulis?

Šie ir kiti klausimai apie Sadamo vaikystę nedavė ramybės buvusiam CŽV darbuotojui, politinės psichologijos profesoriui Džeraldui Postui. Prieš kurį laiką šis žmogus sukrėtė visą JAV mokslinį pasaulį savo išslaptintu darbu “Išdavystės anatomija”, kurioje jis tiksliai nupiešė apibendrintą šnipo psichologinį portretą. Ir štai vėl: daktaras Postas išnarpliojo, kodėl Sadamas būtent toks. Irako prezidento diagnozė - ligotas narcisizmas.

Diktatoriaus gimimas iš karto buvo paženklintas dviem mirtimis. Tėvas, skurstantis valstietis, mirė, kai motina dar tik laukėsi Sadamo. Iš karto po tėvo mirties nuo vėžio mirė ir vyresnysis diktatoriaus brolis. Visai suprantama, kad motina Subha po šių įvykių pasinėrė į gilią depresiją. Ji netgi bandė pasidaryti abortą. Nepasisekus Subha mėgino kelis kartus nusižudyti, tai jai taip pat nepavyko. Po visų kančių, kurias iškentė laukdamasi Sadamo, ji nebenorėjo matyti šio vaiko savo akyse, jau nekalbant apie tai, kad jį maitintų krūtimi. Šis vaikas buvo gyvas jos vyro ir sūnaus mirties atminimas. Todėl pirmuosius trejus savo gyvenimo metus Huseinas praleido pas dėdę Heiralahą Tulfahą.

Kad ir kaip būtų keista, tačiau po kelerių metų Huseino motina atsigavo po šoko ir netgi sugebėjo ištekėti. Štai, atrodytų, čia ir turėjo prasidėti laiminga vaikystė. Deja, taip neįvyko: Sadamo patėviu tapo Ibrachimas Al Hasanas (beje, jis taip pat ir Huseino dėdė iš tėvo pusės). Al Hasanas pasirodė esąs siaubingas tironas ir visiškas nevisprotis (plačiausia šia žodžio prasme). Jis be galo dažnai ir be jokios priežasties mušdavo savo posūnį, mėgdavo valandų valandas tyčiotis iš jo. Šis gyvenimo tarpsnis Huseinui išvystė itin ligotą reakciją į jį supančią aplinką. Būtent nuo tų laikų diktatorius visiškai negali priimti jokios kritikos savo adresu ir pasižymi žiaurumu. Norint susidaryti visą vaizdą to, ką teko iškęsti Huseinui vaikystėje, reikėtų prie išprotėjusio patėvio sadisto pridėti dar psichiškai nestabilią ir nekenčiančią savo vaiko motiną, nuolatinį badą ir didelę bandą šlykščių avių, kurias berniukui reikėdavo kiekvieną dieną ganyti.

Iš šio pragaro Sadamui buvo tik du keliai: visiška neviltis ir susitaikymas su savo lemtimi arba svajonės ir siekimas kažko daugiau, kažko neįmanomo. Jis pasirinko svajones. Pasakojama, kaip kažkada pas jo patėvį atvažiavo kažkokie tolimi giminaičiai. Su jais buvo Sadamo vienmetis. Kaip visada tokiais atvejais, giminaičiai pradėjo girtis savo berniuku, kad jis gerai mokosi parengiamojoje mokykloje, kad jau moka skaityti, skaičiuoti ir negi išvedžioti savo vardą ant smėlio. Nusiminęs ir įtūžęs Huseinas atbėgo pas Al Hasaną ir pradėjo rėkti: “Tėvai, aš irgi noriu į mokyklą!” Kaip ir reikėjo tikėtis, patėvis Sadamą primušė iki sąmonės netekimo. Po šio įvykio būsimasis diktatorius paprasčiausiai pabėgo iš namų.

Bėglį berniuką priglaudė dėdė Heiralahas. Tai buvo trečias žmogus Huseino vaikystėje, kuris smarkiai “pasikapstė” po jo smegenis. Huseino svajonė išmokti rašyti su Heiralaho pagalba virto svajone valdyti žmoniją. Dėdė su nežmoniška kantrybe kalė į vaiko galvą, kad jis turi siekti aukštumų, kad būtent jam yra lemta atlikti didžius darbus.

Visas šis dėdės triūsas atsiliepė mokykloje. Ten Sadamas buvo laikomas labiausiai atsilikusiu mokiniu – dešimties metų jis tik pradėjo lankyti pirmą klasę. Tačiau tyčiotis iš jo niekas nedrįso: berniuką dažnai ištikdavo pykčio priepuoliai. Vieno tokio priepuolio metu jis pavogė dėstytojo kepurę ir plikomis rankomis sudraskė ją į skutelius. Kitą kartą jis vos nesubadė peiliu savo bendraklasio. Kai Sadamas sulaukė penkiolikos, jo laukė dar vienas išbandymas: nugaišo jo mylimas arklys. Ši gyvulio mirtis jį taip smarkiai sukrėtė, kad keletą mėnesių jis negalėjo valdyti rankos. Palyginti su tuo, ką jam teko išgyventi anksčiau, šis sukrėtimas mažai ką bepridėjo jo ligotai psichikai.

Dž.Posto žodžiais, Huseino ligotam narcisizmui formuotis įtakos turėjo keletas aspektų: Sadamas buvo visiškai užsidaręs savyje, nesuprato kitų žmonių išgyvenimų ar skausmo, bet kokia kaina siekė užsibrėžto tikslo.

Šiandien Huseinas yra paranojikas ta prasme, kad galvoja esąs apsuptas vien priešų, kurie linki jam tik blogo. Jis visai kaip vaikas yra įsimylėjęs savo didelius žaislus - ginklus, be jų jis jaučia didelį diskomfortą. Pagaliau Sadamas negali gyventi nebūdamas dėmesio centre. Netgi jo antpuolį prieš Kuveitą 1990 metais galima paaiškinti vien tuo, kad jis norėjo būti pastebėtas ne tik savo šalyje, bet ir pasaulyje.

Beje, daktaras Postas yra įsitikinęs, kad kaip pacientas buvęs Irako prezidentas labai panašus į bin Ladeną.

Dar ne tironas…

Apie šį žmogų taip pat pasaulyje galima išgirsti daug ir įvairių nuomonių, dažnai ne iš pačios geriausios pusės. Kai kurie pasaulio psichoanalitikai netgi įžiūri užgimstantį naują diktatorių.

Džordžo Bušo jaunesniojo vaikystės negalima būtų pavadinti nerūpestinga. Sulaukęs septynerių jis išgyveno baisią tragediją: nuo leukemijos mirė jo mažoji sesutė Robin. Nelaimė labai suartino Džordžą su motina, kuri niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad mirė jos mylima duktė. “Kartais aš būnu panašesnis į motiną, nei į tėvą”, - tvirtins Bušas jaunesnysis suaugęs. Su Bušu vyresniuoju juos siejo labai šalti santykiai, sūnus jo šiek tiek bijodavo. Barbara Buš prisimena, kaip kažkada Džordžas smarkiai nusikalto. Tada tėvas pažiūrėjo per akinių viršų ir pasakė: “Tu mane smarkiai nuliūdinai”. Jų šeimoje visada būdavo baudžiama moralinėmis bausmėmis.

Taip pat labai smarkiai Bušą jaunesnįjį paveikė dažni kraustymaisi iš vienos vietos į kitą. Kiekvienas persikraustymas ir mokymosi vietos keitimas Bušui būdavo kaip mažytė tragedija. Turbūt todėl būsimasis prezidentas mokėsi palyginti vidutiniškai ir daug labiau nei mokslus mėgo beisbolą.

Sadamo Huseino palikuonis. Kas jis?

Egzistuoja tokia teorija, kad didžios šeimos išsigimsta trečioje kartoje. Sadamo Huseino šeima dar nepriėjo iki trečios kartos, tačiau antrosios kartos atstovas yra labai įdomi asmenybė. Žurnalo “The Times” žurnalistai visai neseniai susidomėjo, kodėl Huseino sūnus taip gerai šneka angliškai? Ir netgi sugebėjo surasti mokytoją, kuri dėstė mažajam Udėjui anglų kalbą. Ja pasirodė esanti Hadersfilda Dina Bentli.

Dina pasakojo, kad Udėjus Huseinas buvo išlepintas vienuolikmetis berniukas, kuris visiškai nepaisė kitų nuomonės. Mokyklą jis pasiekdavo šarvuotu mersedesu, jį visada supdavo aibė tarnų ir apsaugininkų. Visi tarnai ir mokytojai be galo bijojo kaip nors prieštarauti vaikui, nes niekas nenorėjo, kad berniukas pasiskųstų savo tėvui.

Su Udėjo tėvu panelė Bentli niekada nebuvo susitikusi. “Jis niekada nebuvo atvykęs į tėvų susirinkimą,- pasakoja ji. – Ir aš labai bijojau, kad vieną gražią dieną jis gali užsukti pasiteirauti, kaip sekasi jo sūnui, tačiau taip neatsitiko”.

Vieną kartą, kai mokytoja dar nežinojo, ką teko garbė mokyti, jai teko patampyti Huseino sūnų už plaukų. “Kai aš įėjau į klasę, jis lakstė ir krėtė visokias kvailystes. Aš suėmiau jo vieną sruogą ir nutempiau į jo suolą. “Pas mus taip nepriimta,- pasakiau aš.– Aš mokau. Tu mokaisi. Dabar atsisėsk ir sėdėk ramiai”. Visą šia sceną stebėjusi Bentli kolegė buvo pastėrusi iš siaubo. Vėliau ji kolegės klausė: “Jūs žinote, kas jis toks? Tai juk Sadamo Huseino sūnus”.

Udėjus sureagavo į mokytojos elgesį ganėtinai išradingai. Jis nesiskundė tėvui ar dar kam nors, jis paprasčiausiai kitą dieną į mokyklą atėjo nusiskutęs galvą plikai. “Priėjęs prie manęs jis nusijuokė ir parodė savo pliką galvą,- prisimena mis Bentli.– Jis nebuvo pirmūnas, tačiau labai stengėsi. Ir dar, jis visada kvailai šypsodavosi - kaip klounas. Jis nebuvo blogas, sakyčiau, jis buvo labai savotiškas vaikas”.

Pagal užsienio spaudą parengė Darius Soščeka