Istoriniai šešėliai
Santykiai tarp Vašingtono ir Havanos nuo pat 1959 m. revoliucijos nuolat buvo įtempti. Valdžią didžiausioje Karibų saloje perėmęs Fidelio Castro vadovaujamas Liepos 26-osios judėjimas iškart nacionalizavo daugiau kaip 100 amerikiečių viešbučių, „Texaco" ir „Esso" naftos perdirbimo gamyklas. Kuba atsigręžė į SSRS.
Vienintelis kartas, kai JAV bandė jėga pakeisti Kubos istoriją – 1961 m. balandžio invazija į Kiaulių įlanką – buvo tikra katastrofa. Nuo 1960 m. gegužės Gvatemaloje treniruoto apie 1 tūkst. egzilio kubiečių desanto operacija žlugo, nes jos nepavyko pradėti netikėtai. Naujasis JAV prezidentas Johnas F. Kennedy neleido suteikti paramos aviacija, o visuotinio kubiečių sukilimo, kuris, kaip manė JAV žvalgyba, galėjo paremti amerikiečių operaciją, nesulaukta. „Kaip galėjau būti toks kvailas ir leisti tai įvykti“, – po fiasko piktinosi J. F. Kennedy.
Per 1962 m. Karibų krizę, kai sovietai Kuboje dislokavo branduolines ilgojo ir vidutinio nuotolio raketas, JAV svarstė invazijos galimybę – planas gavo slaptą pavadinimą ORTSAC (Castro pavardė, parašyta iš dešinės į kairę). Tačiau buvo apsiribota jūrų blokada. Karibų krizė išspręsta, kai mainais už Maskvos sprendimą atitraukti branduolinius ginklus Vašingtonas įsipareigojo nepulti Kubos. Susitarta už F. Castro nugaros – Kubai neleista tapti Varšuvos pakto nare, tačiau ji buvo priimta į Ekonominės savitarpio pagalbos tarybą ir ėmė gauti solidžią pagalbą iš SSRS.
1982 m. gruodį Sovietų Sąjunga oficialiai pranešė Kubos gynybos ministrui Raúliui Castro: karo atveju Maskva Kubos negins. Tai de facto panaikino paskutinę karinę kliūtį galimai JAV operacijai.
Devintajame dešimtmetyje JAV didino spaudimą regionui: 1983 m. trumpam užėmė socialistų valdomą Granadą, rėmė Nikaragvos socialistų opoziciją, vadinamuosius kontras ir su komunistų partizanais kovojusią Salvadoro Vyriausybę. Tačiau įsiveržti į Kubą, kuriai iki SSRS žlugimo ir subsidijų sumažėjimo buvo pavykę suburti stipriausią armiją Lotynų Amerikoje, nesiryžta. Pagrindine JAV spaudimo priemone liko ekonominis embargas. Pernai gruodį JAV pradėjo blokuoti iš Vensesuelos Kubos link plaukiančius tankerius su nafta.
Pabėgėliai – kaip įrankis
Šiandien žinome, kad 2015 m. pabėgėlių krizę Europoje sukėlė Rusija, pasinaudodama Sirijos pilietinio karo katastrofa ir sotesnio gyvenimo ieškančiais Azijos ir Afrikos gyventojais. Tačiau pabėgėlius kaip ginklą prieš priešišką valstybę Kubos komunistai panaudojo dar XX a. septintajame dešimtmetyje.
1965 m. F. Castro leido per Kamarijokos uostą išvykti į JAV pabėgusių kubiečių giminaičiams. Pirmoji 5 tūkst. žmonių banga džiaugsmingai sutikta – pagal specialų JAV įstatymą jiems operatyviai suteiktas nuolatinių gyventojų statusas.
1980 m. F. Castro per Marielio uostą išleido 125 tūkst. kubiečių, aiškindamas, esą Kubai nereikia tų, kieno gyslose neteka revoliucionierių kraujas. Tačiau tarp pabėgėlių režimas įmaišė kalinių ir psichiatrijos ligoninių pacientų. Persipildžiusių pabėgėlių stovyklų Majamyje vaizdai reikšmingai prisidėjo prie demokratų kandidato Jimmy Carterio pralaimėjimo 1980 m. prezidento rinkimuose.
1994 m., kai po SSRS žlugimo reikšmingos finansinės pagalbos netekusioje Kuboje kilo eilinė ekonomikos krizė, kubiečiai vėl leidosi JAV link. Guminėmis valtimis ir savadarbiais laiveliais išplaukė apie 35 tūkst. pabėgėlių. JAV prezidentui Bilui Clintonui teko gudrauti: prieglobstis suteiktas tik tiems, kurie pasiekė sausumą. Jūroje sulaikyti pabėgėliai buvo apgręžiami.
2017 m. JAV prezidentas Barakas Obama panaikino kubiečiams taikytas imigracijos privilegijas.
Be naftos ir maisto
Žlugus dosniai rėmusiai SSRS, JAV sankcijoms paralyžiavus užsienio prekybą, užklupę ekonominiai sunkumai privertė F. Castro šiek tiek atleisti vadeles: XX a. dešimtajame dešimtmetyje leista prekiauti ūkininkams, buvo galimi atsiskaitymai užsienio valiuta ir pinigų perlaidos iš užsienio, suaktyvintas turizmas.
Paramos Kuba sulaukė iš regiono socialistų. Didžiausia naftos tiekėja tapo Hugo Chaveso, o vėliau – Nicoláso Maduro valdoma Venesuela, kuri Havanai parūpino gydytojų ir žvalgybos personalo. Tačiau, kai šių metų sausį amerikiečių kariuomenė prievarta išgabeno N. Maduro į JAV, naftos srautas nutrūko. D. Trumpui pagrasinus muitais, naftą liovėsi tiekti ir Meksika. Iš Alžyro ir Rusijos pernai taip pat negauta reikšmingos paramos. Sausį Kuba įsigijo vieną tanklaivio krovinį Toge, tačiau spaudžiant JAV jis pasuko Dominikos Respublikos link.
Kubos ekonomikos problemos yra pasiekusios neregėtą mastą.
Dar pernai spalį Šveicarijos ambasada Havanoje konstatavo: „Kubos ekonomika šiuo metu išgyvena veikiausiai pačią giliausią krizę savo istorijoje, kurią lemia daugybės išorės ir vidaus veiksnių derinys.“ Trūkstant žaliavos, šalies produkcijos apimtis sumažėjo 30–50 proc. Jaunų specialistų emigracija dar labiau smukdo ir taip labai žemą darbo našumą.
Apie 80 proc. elektros Kuboje gaminama mazutu varomose elektrinėse. Kubiečiai pripratę prie elektros tiekimo sutrikimų – senos elektrinės nuolat genda. Tačiau dabar elektra dingsta jau ne kelioms ar keliolikai valandų per parą. Kovo 16-ąją Kubos nacionalinio elektros tinklo veikla visiškai pakriko – 10 mln. salos gyventojų ilgiau kaip 29 valandas neturėjo elektros.
„Sostinės gatvėse kaupiasi šiukšlės, ribojama gydymo ligoninėse trukmė ir operacijų skaičius, žmonės vandenį šildo malkomis, o elektros energijos tiekimo nutraukimas tapo įprastu reiškiniu“, – skelbia CNN. Dėl elektros tiekimo problemų sutriko ir geriamojo vandens tiekimas. Tai gresiančios humanitarinės katastrofos pranašai, tad praėjusią savaitę Jungtinės Tautos pranešė vedančios derybas su JAV dėl galimybės suteikti humanitarinę pagalbą.
Maskva, kuri iki šiol vis ištiesdavo pagalbos ranką Havanai, dabar nebeturi tiek galimybių. Vasario viduryje Rusijoje apsilankius Kubos užsienio reikalų ministrui, Vladimiras Putinas pažadėjo tolesnę paramą savo sąjungininkei, tačiau apie konkrečius įsipareigojimus nieko nepasakė. Tik šią savaitę pranešta, kad Kubos link plaukia du Rusijos išsiųsti laivai – tanklaivis „Sea Horse" su Honkongo vėliava gabena apie 27 tūkst. t dujų, o „Anatolijus Kolodkinas" balandžio pradžioje turėtų atgabenti apie 725 tūkst. barelių žalios naftos. Ar amerikiečiai jiems leis pasiekti salą, kol kas neaišku.
Po pandemijos neatsigavo vieno svarbiausių pajamų šaltinių – turizmo sektoriaus – veikla. Pernai salą aplankė tik 1,9 mln. užsienio turistų – trečdalis nei geriausiu priešpandeminiu dešimtmečiu. Dėl aviacinių degalų stokos, dar pernai buvo beveik paralyžiuotas susisiekimas oru.
Nepaisant puikių klimato sąlygų, žemės ūkis vos laikosi – 55 proc. žemės ūkio naudmenų nepanaudojama. 2025 m. birželį Kuba importavo 70–80 proc. vidaus poreikiams reikalingų maisto produktų. JAV žemės ūkio ministerija dar 2023 m. skelbė, kad 1,4 mln. kubiečių – 13 proc. gyventojų – negauna pakankamo kiekio maisto, o beveik 40 proc. neturi galimybių maitintis sveikai.
Nebeslaptos derybos
Kubos prezidentas Miguelis Díazas-Canelis – pirmasis komunistinio režimo vadovas, gimęs po 1959 m. revoliucijos – atrodo vis bejėgiškesnis. Jo viešas raginimas vykdyti struktūrines ekonomikos reformas nuskambėjo kaip prisipažinimas, kad dėl ekonomikos problemų nebegalima kaltinti tik JAV embargo. Tačiau didesniu demokratu netapo ir jis: 2021 m. vasaros neramumai, kilę dėl maisto produktų ir medikamentų deficito, buvo žiauriai numalšinti.
Tamsoje, kai visoje Kuboje išjungiama elektra, miestų gatvėse galima išgirsti opozicijos šūkį „Patria y Vida“ – taip vadinasi milijonus peržiūrų internete surinkusi protestų daina. Nevyriausybinė organizacija „Cuban Observatory of Conflicts“ suskaičiavo, kad 2025 m. Kuboje buvo užregistruoti 11 268 įvairaus pobūdžio protestų atvejai. Viena populiariausių protesto formų – triukšmingi vadinamieji tuščių puodų maršai, kurių šiemet buvo surengtas jau ne vienas. Neretai pyktis perauga į smurtą. Kovo 13-ąją Morono mieste protestuotojų grupė šturmavo provincijos Komunistų partijos pastatą ir jį padegė.
Havanos režimas puikiai supranta šių neramumų grėsmę. Žmogaus teisių organizacijos „Prisoners Defenders" duomenimis, vien vasario pabaigoje saugumo pajėgos suėmė 1 214 politinių kalinių – tai absoliutus rekordas.
Kubos ekonomika šiuo metu išgyvena veikiausiai pačią giliausią krizę savo istorijoje, kurią lemia daugybės išorės ir vidaus veiksnių derinys.
Ekonominės grėsmės, atrodo, verčia Kubos komunizmo statytojus ieškoti išeičių. Pastarosiomis dienomis viešuose renginiuose pasirodė Raúlis Guillermo Rodríguezas Castro, buvusio Kubos prezidento Raúlio Castro dukters sūnus. Tai sustiprino įtarimus dėl Castro šeimos ir amerikiečių slaptų derybų. Juolab kad pasirodė žinių apie slaptus susitikimus su amerikiečiais – anot „Axios“, R. G. R. Castro buvo susitikęs su JAV valstybės sekretoriumi Marco Rubio.
Dar vienas svarbus asmuo, anot CNN, R. Castro „akys ir ausys“, – jo sūnus Alejandro Castro Espínas, vadovaujantis Nacionalinės gynybos ir saugumo tarybai.
Spėlionės apie vykstančias derybas sustiprėjo, kai kovo 13-ąją Havana netikėtai pranešė paleidžianti pusšimtį politinių kalinių. Anot Kubos užsienio reikalų ministerijos, tai esąs glaudaus kontakto su Vatikanu rezultatas.
Kelio pabaiga?
„Jie neturi pinigų, šiuo metu neturi nieko. Tačiau jie kalbasi su mumis ir galbūt Kuboje įvyks draugiškas perėmimas“, – vasario pabaigoje apie situaciją Kuboje sakė D. Trumpas.
Kovo 7 d. Majamyje surengtame forume JAV prezidentas dvylikos jam artimų Lotynų Amerikos valstybių vadovų akivaizdoje paskelbė Kubos diktatūros mirtį. „Kuba yra kelio pabaigoje, visiškoje pabaigoje“, – tikino D. Trumpas. Vėliau jis sakė manąs, kad karinės operacijos Kuboje neprireiksią.
Šią savaitę JAV prezidentas vėl prabilo apie Kubą. „Manau, man bus garbė Kubą perimti – kokia nors forma – arba išvaduoti, – sakė jis žurnalistams ir pridūrė: – Galiu su ja daryti viską, ką noriu.“
Atsakydamas į tokį pareiškimą M. Díazas-Canelis pagrasino, kad JAV susidurtų su „nepalaužiamu pasipriešinimu“.
D. Trumpas pirmadienį pareiškė, kad, jo manymu, jam teks „garbė užimti Kubą“, sakydamas, kad jis gali daryti su ja viską, ką nori, nes šalis yra silpna.
„The New York Times" teigimu, Vašingtonas slapta spaudžia Kubos vadovą M. Díazą-Canelį atsistatydinti – tai patvirtino keturi su derybomis susipažinę šaltiniai.
Tikėtina, kad D. Trumpas Kuboje bando pritaikyti scenarijų, kurį įgyvendino Venesueloje: po N. Maduro arešto JAV bendradarbiavo su likusia valdančiojo aparato struktūra – laikinąja prezidente Delcy Rodríguez, o sprendimų priėmimo schema nebuvo pakeista. Kubos atveju valdžioje galėtų atsirasti naujas Vakarams ir permainoms palankus asmuo, kuris sparčiai atvertų šalį JAV verslui.
Apie tokio scenarijaus galimybę kalba ir tai, kad Floridos generalinis prokuroras paskelbė ketinąs patraukti baudžiamojon atsakomybėn R. Castro dėl to, kad 1996 m. buvo numušti du JAV pilietinės organizacijos lėktuvai. Apžvalgininkai įžvelgia akivaizdžias paraleles su Venesuela: N. Maduro amerikiečiai taip pat suėmė remdamiesi kriminaliniais kaltinimais.
Kad derybos su Vašingtonu vyksta, patvirtino ir pats M. Díazas-Canelis. „Kubos atstovai neseniai vedė pokalbius su JAV Vyriausybės atstovais, siekdami dialogu rasti galimą dvišalių skirtumų sprendimą, – kovo 13-ąją sakė jis per Kubos televiziją.
Ko tiksliai reikalauja Vašingtonas ir ką įtakingiausias Kuboje Castro klanas yra pasirengęs duoti mainais, kol kas neskelbiama.
Kovos laukas su Kinija
D. Trumpo spaudimas Kubai yra ne tik dvišalis klausimas – tai ir sudėtingo geopolitinio žaidimo su Kinija dalis. Kuba ir Venesuela buvo artimi Pekino partneriai Lotynų Amerikoje. Praradęs Venesuelą Pekinas neteko ir prieigos prie Orinoko juostos naftos išteklių ir svarbaus logistikos mazgo.
Prasidėjus D. Trumpo kadencijai, problemų Kinijai kilo ir kitose regiono šalyse. Ūmai su teisinėmis problemomis susidūrė Panamos kanalo zonoje dirbę dviejų uostų operatoriai iš Kinijos. Pekinui pagrasinta peržiūrėti investicijas į Panamos ekonomiką, JAV savo ruožtu pranešė apie rengiamus bendrus amerikiečių ir Panamos karinius manevrus.
Pekinas yra investavęs į Čankajaus uostą Peru. Manoma, kad šį uostą kinai galėtų panaudoti ir kariniais tikslais. D. Trumpas savo ruožtu pasiūlė Peru tapti NATO partnere. Pernai gruodį jis informavo Kongresą apie tokį ketinimą, argumentuodamas, kad Peru ir JAV turi „bendrų saugumo prioritetų, įskaitant regioninį stabilumą, kovą su narkotikais ir ekonominius ryšius“.
Ekvadore vyksta bendros JAV karinės operacijos prieš narkotikų kontrabandą. Čilėje kairysis prezidentas Gabrielis Boricas ir jo konservatyvusis įpėdinis José Antonio Kastas leidosi į precedento neturintį viešą ginčą dėl kinų povandeninio kabelio, kurį JAV laiko grėsme kontinento saugumui.
Kuba šiame kontekste yra ir simbolis, ir strategiškai svarbus dėmuo. Tarptautinėje arenoje šalis tradiciškai palaiko Kinijos ir Rusijos pozicijas. JAV tikslas, anot dienraščio „USA Today", – kontroliuoti Kubos ekonomiką, atnaujinti turizmą ir atitolinti Havaną nuo Pekino ir Maskvos. Tai reiškia ne tik politinį pokytį, bet ir visišką salos ekonominės orientacijos pertvarkymą. Simboliška, jei tai įvyktų dar šiemet, minint 100-ąsias F. Castro gimimo metines.
Migracija kita kryptimi
Floridoje, kur gyvena apie 1 mln. kubiečių kilmės žmonių, tvyro nervinga sumaištis. Kaip rašo „Miami Herald", jei Kuboje pasikeistų valdžia, daug emigrantų svarstytų galimybę grįžti į salą. Respublikonų senatorė Erin Grall jau pateikė įstatymo pataisą, kuri leistų Floridai prekiauti su Kuba.
Savo ruožtu Havana kovo 16 d. paskelbė palengvinsianti sąlygas emigrantų ir jų palikuonių investicijoms, tačiau sulaukė M. Rubio kritikos: esą šalis yra tiek sužlugdyta, kad situaciją gali pakeisti tik nauji žmonės valdžioje.
Kol kas neaiškus ir Kubos opozicijos, pvz., nuo pernai JAV gyvenančio buvusio politinio kalinio Jose Danielio Ferrero vaidmuo. Ar Vašingtonas nepasielgs kaip ir Venesuelos atveju, kai susitarė su atskiromis režimo struktūromis, demokratinę opoziciją palikdamas nuošalėje?
Istorijos mokslų daktaras Lassas B. Lassenas pastebi, kad, nepaisant masinių žmogaus teisių pažeidimų, kankinimų ir tūkstančių jūroje nuskendusių pabėgėlių, gyventojai dešimtmečius buvo maitinami antiamerikietiška propaganda, – to Vašingtonas taip pat negali ignoruoti.
(be temos)
(be temos)
(be temos)