Ar kils Trečiasis pasaulinis karas? Ne. Bet prasidės tokia nuožmi kova už taiką, kad neliks net akmens ant akmens. Šis senas anekdotas šiandien jau mažai kam kelia juoką. Pasaulyje kasmet žūsta daugiau nei 100 žmonių, dalyvaujančių taikos atkūrimo misijose. Praėjusią savaitę amžino atminimo sąrašuose atsidūrė ir Lietuvos pilietis.
Kiekviena šalis, netekusi taikdario, savęs paklausia, dėl ko atidavė savo sūnaus gyvybę. Ar lietuviams turėtų rūpėti tolimas ir mažai pažįstamas Afganistanas? Ar gruzinai turėtų srėbti košę, kurią Irake užvirė amerikiečiai? Ar ukrainiečiai turėtų aukoti savo taikdarius Kosove, kurį galingosios pasaulio valstybės išnaudoja kaip kortą savo didžiajame lošime?
Šitaip formuluoti klausimus mėgsta į populizmą linkę politikai, kurie patys neturi atsakomybės jausmo ir nori jį užmigdyti kituose. Aišku, niekas neprivalo nieko daryti už kitus. Tačiau kažkas yra pasakęs, kad ne tiek pavojingi yra žudikai ir išdavikai, nes jie gali tik nužudyti arba išduoti, kiek abejingieji, nes dėl jų tylaus pritarimo vyksta visos pasaulio blogybės. Už taiką pasaulyje yra atsakingas kiekvienas iš mūsų – tokiu principu vadovaujasi Jungtinių Tautų organizacija (JTO), pagrindinė taikos misijų vykdytoja. O globalizacija, nykstančios sienos ir atstumai verčia suprasti, kad nuo pasaulinio masto problemų pasislėpti nepavyks niekam. Net jeigu gyveni kur nors Europos užkampyje.
Kodėl lietuviui turėtų rūpėti Afganistanas? Todėl, kad ten gyvenantys narkotikų augintojai žaloja jo vaikus. Irakas? Todėl, kad ten giliai šaknis suleidęs ekstremizmas savo čiuptuvais pradeda smaugti ir Europą. Kosovas? Todėl, kad šia juodąja skyle Senojo žemyno žemėlapyje sėkmingai naudojasi tarptautiniai nusikaltėlių tinklai.
Taikdariams tenka sudėtinga misija plikomis rankomis atstatyti tankais ir automatais sugriautą taiką. Tai nereiškia tik nukenksminti minas, pastatyti naujus tiltus ir mokyklas. Sunkiausia užduotis yra iš naujo paleisti normalaus gyvenimo mechanizmą, pabėgėlius grąžinti namo, vaikus – į mokyklas, o buvusius kovotojus nuginkluoti ir vėl integruoti į visuomenę.
Tačiau metai bėga, o pažangos niekur nematyti. Taikos atkūrimo misijos reikalauja vis daugiau taikdarių, vis daugiau jų žūsta. Nei JTO, šiuo metu visame pasaulyje vykdanti 17 taikos palaikymo operacijų, nei ES, nei NATO negali pasigirti, kad kur nors buvo pasiekta ryški pažanga.
Kilnias taikos kūrėjų misijas šiandien lydi kelios problemos. Pirma, jie dažnai tampa politikos įkaitais. Anglų kalboje vietoj žodžio „peace-maker“ (taikdarys – angl.) naudojamas panašiai skambantis naujadaras „piecetaker“ (gabalo ėmėjas – angl.), kai norima apibūdinti po taikos iniciatyvomis slepiamus grobuoniškus kėslus. Toks apibūdinimas tiktų Rusijos misijai Abchazijoje ir Pietų Osetijoje.
Problemų kyla ir dėl žmonių tarpusavio supratimo stokos. Kultūriniai ir mentaliteto skirtumai tolina taikdarius nuo vietos gyventojų. Pastangas didinti pasitikėjimą žlugdo pavieniai išsišokimai. Jeigu su sveiku protu nustojęs draugauti karys nusprendžia išniekinti religinius simbolius, gėdos šešėlis ir pykčio banga paliečia visus. O įskaudinimą žmonės atsimena ilgiau nei pagalbą.
Blogis kuria tik blogį, todėl neišnaikinus demoralizacijos daigų nebus suvaldytas nė vienas konfliktas. Ketvirtadienį JTO minėjo „mėlynųjų šalmų“ jubiliejų: lygiai prieš 60 metų prasidėjo pirma šios organizacijos taikos misija. Tačiau šventę aptemdė britų vaikų gynimo organizacijos pranešimas, kad JTO taikdariai seksualiai išnaudojo nepilnamečius. Ironiška, bet raudonuoti organizacijos vadovybei teks ir rytoj. Mat netrukus po JTO taikdarių dienos pasaulyje minima Vaikų gynimo diena. Pagrindinė pasaulio taikos sergėtoja turi susimąstyti ir apie kitą problemos pusę. Prasta reputacija ne tik apsunkins pastangas pavergti žmonių širdis, bet ir pakeis karių požiūrį į taikdariškas misijas. Iki šiol jos laikomos garbės reikalu.
Naujausi komentarai