Daktaro Mirties paslaptį saugojo senas lagaminas

Benziną į širdį pacientams švirkštęs ir suvenyrus iš jų kaukolių daręs nacių gydytojas paspruko nuo teisingumo. Ilgus dešimtmečius ramiai gyvenusio ir mirusio Egipte daktaro likimas išaiškėjo tik neseniai.

Dėdės Tareko praeitis

Vietiniai pažinojo jį kaip Tareką Husseiną Faridą. Net ir sulaukęs senyvo amžiaus, šis vokietis liko aukštas, atletiškas, kasdien nupėdindavo keliasdešimt kilometrų judriomis Egipto sostinės gatvėmis. Jis vaikščiodavo į garsiąją Azharo mečetę, kurioje atsivertė į islamą, taip pat į puošnią kavinę "J.Groppi Cafe", kurioje draugams nupirkdavo šokoladinių pyragų, o jų vaikams – saldainių.

Draugai ir pažįstami jį atsimeną kaip uolų fotografą mėgėją, kuriam ant kaklo nuolat kabodavo kamera. Tačiau pats vyras niekada nepozavo. Ir tam buvo rimta priežastis. Dėdė Tarekas iš tikrųjų buvo Aribertas Ferdinandas Heimas, Adolfo Hitlerio elitinio būrio "Waffen-SS" narys, dirbęs gydytoju Buchenvaldo, Zachsenhauzeno ir Mauthauzeno koncentracijos stovyklose.

Būtent tarp storų pilkų Mauthauzeno stovyklos sienų gimtojoje Austrijoje jis vykdė žvėriškus eksperimentus su žydais ir kitais kaliniais, kurie sugalvojo jam išraiškingą pravardę – Daktaras Mirtis.

Pavyko išvengti bausmės

A.F.Heimas darė kaliniams žiaurias operacijas be anestezijos: išpjaudavo organus iš gyvų žmonių ir palikdavo juos mirti ant operacinio stalo, švirkšdavo pacientams į širdį vandenį, nuodus ir netgi benziną.

Buvęs Mauthauzeno stovyklos kalinys Josefas Kohlis 1946 m. pasakojo nacių karo nusikaltimų tyrėjams: "Daktaras Heimas dažnai apžiūrinėdavo kalinių dantis. Jeigu jie buvo nepriekaištingi, jis suleisdavo kaliniui mirtiną injekciją, nupjaudavo galvą ir ilgai degindavo krosnyje, kol ugnis prarydavo visą mėsą nuo kaukolės. Paskui jis iš kaukolių darydavo stalo suvenyrus sau arba draugams."

Po visų šitų žiaurumų A.F.Heimui pavyko dar ilgą laiką išvengti teisingumo. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis pakliuvo į JAV kariuomenės nelaisvę, bet amerikiečiai, nieko nežinoję apie gydytojo nusikaltimus, jį paleido.

Daugiau nei dešimtmetį A.F.Heimas gyveno Baden Badene su žmona ir dviem sūnums, dirbo ginekologu. 1962 m. teisėsauga vis dėlto susidomėjo gydytoju, bet šis sugebėjo pasprukti. Nuo to laiko niekas nežinojo apie A.F.Heimo slaptą gyvenimą ir mirtį 1992 m.

Vokietijos teisėsauga ieškojo jo visame pasaulyje, o Simono Wiesenthalio centras už pagalbą suimant šį nacių karo nusikaltėlį siūlė 1,3 mln. JAV dolerių (apie 3,5 mln. litų). Tik neseniai viename Kairo viešbutyje rastas gydytojo lagaminėlis su dokumentais padėjo atskleisti tiesą apie jo likimą.

Norėjo įrodyti savo tiesą

Nacių karo nusikaltėlio gyvenimo ir mirties istoriją slėpusiame lagaminėlyje surūdijusiomis sagtimis buvo daug pageltusių popierių. Tarp jų tyrėjai aptiko laiškų, medicininių tyrimų išvadų, finansinių ataskaitų, taip pat iš Vokietijos laikraščio iškirptą straipsnį apie A.F.Heimo dingimą, paieškas ir teismą už akių.

1962 m. A.F.Heimas automobiliu išvažiavo iš Vokietijos, kirto Prancūziją, Ispaniją ir pasiekė Maroką. Iš ten jis nukeliavo į Egiptą. "Grynas atsitiktinumas, kad policija atvyko manęs suimti, kai jau buvau išvažiavęs", – rašė A.F.Heimas laiške Vokietijos žurnalui "Der Spiegel". Jis taip ir liko gulėti gydytojo lagaminėlyje. Laiške vyras kaltę dėl koncentracijos stovyklose vykdytų žiaurumų vertė nacių nusikaltėlių medžiotojui Simonui Wiesenthaliui. "Žydai chazarai, sionistų lobistai Jungtinėse Valstijose, pirmieji 1933 m. paskelbė karą Hitlerio Vokietijai", – tvirtino A.F.Heimas.

Chazarai, tiurkų grupės tauta, dažnai minimi gydytojo rašiniuose. Jis bandė paneigti kaltinimus antisemitizmu argumentuodamas tuo, kad žydai nepriklauso semitų tautų grupei. Savo įžvalgas A.F.Heimas ketino išsiųsti įtakingiausiems pasaulio lyderiams, bet to nepadarė.

Pėdsakai veda į nežinią

A.F.Heimas gyveno Egipto sostinėje iš pinigų, kuriuos jam iš Europos siuntė sesuo Herta Barth. Jis daug susirašinėjo su šeima ir draugais. Laiškai buvo ilgi ir išsamūs.

Egipte slapstėsi ir kiti nacių karo nusikaltėliai, bet A.F.Heimas stengėsi nuo jų laikytis atokiau. Apsigyvenęs viešbutyje "Kasr el Madina", gydytojas artimai susidraugavo su jo savininkais – Domų šeima.

38 metų Mahmoudas Doma ir šiandien prisimena dėdę Tareką, kuris kalbėjo arabų, anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, išsamiai studijavo Koraną. "Jis man buvo kaip tėvas. Aš jį mylėjau, jis mane irgi", – sakė nieko apie A.F.Heimo praeitį nežinojęs vyras. Jis prisimena, kaip dėdė Tarekas nusipirko raketes ir ant viešbučio stogo įrengė teniso kortus. Čia M.Doma ir jo draugai žaisdavo su geruoju kaimynu iki pat saulėlydžio.

Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje A.F.Heimo sveikata pašlijo, gydytojai jam nustatė žarnyno vėžį. Būdamas neabejingas sportui, 1992 m. viduryje jis atidžiai stebėjo Barselonos olimpines žaidynes. Televizorius kiek atitraukdavo ligonio dėmesį nuo didelių skausmų. Kitą dieną po olimpiados uždarymo, rugpjūčio 10-ąją, A.F.Heimas mirė.

Tačiau Daktaro Mirties byloje dar negalima dėti taško. Artimieji sutiko įvykdyti velionio valią ir atiduoti jo kūną medicinos tyrimams. Tačiau nebuvo paprasta tai padaryti musulmoniškoje šalyje, kur tradicijos reikalauja tą pačią dieną palaidoti mirusįjį ir draudžia daryti skrodimą.

A.F.Heimas ir M.Doma sumokėjo kyšį ligoninės darbuotojui, kad šis priimtų lavoną. Tačiau Egipto valdžia apie tai sužinojo, ir kūnas buvo palaidotas masinėje kapvietėje nežinomoje vietoje.