D. Trumpo kalbiniai akibrokštai: koks jų tikslas?

Po rinkimų kampanijos, kupinos politinio nekorektiškumo retorikos, D. Trumpas ir jo pagrindinis strategas Stephenas K. Bannonas atsidūrė Baltuosiuose rūmuose ir dabar siekia sukrėsti oficialiojo Vašingtono pamatus, vartodami kalbą, kurios stilistika pabrėžtinai skiriasi nuo tos, kuri būdinga įprastoms liberalų ir konservatorių diskusijoms.

S. Bannonas stoja į kovą su „korporatyviniais interesais besivadovaujančia ir globalizmą propaguojančia žiniasklaida“. D. Trumpas kalba apie „pasaulinę galios struktūrą“. S. Bannonas žada „demontuoti administracinę valstybę“. Prezidentas stovi tribūnoje Kongrese ir su akivaizdžiu pasimėgavimu kone išskiemenuoja „radikaliojo islamo terorizmas“, nepaisant to, kad jo paties patarėjas nacionalinio saugumo klausimais teigia, kad tokia frazė yra kontraproduktyvi.

„Populistinė retorika pasitelkiama taip sistemiškai, jog sunku patikėti, kad tai ne sąmoningas siekis pakeisti politikos kalbą, – teigia Kongreso Atstovų Rūmų narys respublikonas Tomas Cole`as, kuris prieš tapdamas politiku dėstė istoriją Oklahomos universitete. – Tai akivaizdžiai labai populistiška kalbėsena, nes bandoma įteigti, kad pagaliau atsirado žmogus, kuris apsaugos jus nuo tarptautinių ir korporatyvinių jėgų, dėl kurių veiksmų jaučiatės lyg praradę pagrindą po kojomis.“

Naujosios retorikos tikslas – įveikti pastarųjų metų dvipartinio diskurso paralyžių, įtvirtinti Jungtinių Valstijų interesais pagrįstą nacionalizmą ir įtikinti D. Trumpo rėmėjus, kad naujasis prezidentas kalbėjo nuoširdžiai, kai teigė, kad atėjo metas imtis ryžtingų veiksmų.

D. Trumpo administracijos kalbėjimo maniera labai nepatinka daugeliui politikų – tiek respublikonų, tiek demokratų; tačiau to greičiausiai ir siekiama.

Tai nepatinka niekam, išskyrus tuos, kas D. Trumpą vertina kaip labai reikalingą ramybės drumstėją, kuris suvokia, kad kalbiniai akibrokštai gali būti reikalingi idant valdžia pagaliau imtų atsižvelgti į poreikius ir nuoskaudas tų, ką prezidentas vadina „užmirštais amerikiečiais“.

„Tai, ką mes girdime, tikrai yra nauja, – sako buvęs Kongreso Atstovų Rūmų pirmininkas Newtas Gingrichas, kuris yra D. Trumpo rėmėjas ir neformalus patarėjas. – Kalbėdamas kietai ir sutelkdamas dėmesį į Ameriką, prezidentas nepaiso tradicijos, kuri buvo įsigalėjusi mūsų elito retorikoje pastaruosius 30 metų.“

Pasak vyresniojo administracijos pareigūno, kuris kalbėjo anonimiškai, D. Trumpo administracija nori užtikrinti, kad „jos retorika būtų nei kairioji, nei dešinioji ir kad ji apeliuotų į sveiką protą, siekiant į dienos šviesą ištraukti tuos visiškai ryšį su tikrove praradusius žmones keliuose didžiuosiuose miestuose, kurie iki šiol turėdavo daugiausiai naudos iš nusistovėjusios sistemos ir kurie mėgina tradicinę Ameriką pavaizduoti kaip nenormalią.“

D. Trumpas ir jo strategai savo retorinius ginklus nukreipė į „pakrančių elitą“, akademinio pasaulio atstovus, žurnalistus, finansininkus ir Holivudo įžymybes – gana tradicinius bet kokio populisto kritikos taikinius.

„Didelė dalis to, kas sakoma, susiję su vienu klausimu: ar norime reindustrializuoti, ar deindustrializuoti Jungtines Valstijas? – tęsė jis. – Kartais retorika daugiau kairioji, kartais – daugiau dešinioji, tačiau nuosekliai pasikartojanti visų kalbų tema yra ta, kad šios valstybės tikrasis uždavinys – užtikrinti didesnę šalies piliečių gerovę.“

D. Trumpas ir jo strategai savo retorinius ginklus nukreipė į „pakrančių elitą“, akademinio pasaulio atstovus, žurnalistus, finansininkus ir Holivudo įžymybes – gana tradicinius bet kokio populisto kritikos taikinius.

Pasak globalizaciją tyrinėjančio Havajų universiteto politologo Manfredo Stegerio, D. Trumpo ir S. Bannono retorika nėra būdinga konservatyviems respublikonams. „Iš tiesų tai kairiųjų retorika, kurią girdėjome praėjusio amžiaus pabaigoje per demonstracijas prieš korporacijas, kurios esą visoje planetoje tik ir vaikosi pelno.“

Pasak M. Stegerio, naudodami retoriką, kuri nėra būdinga dešinės ir kairės arba respublikonų ir demokratų debatams, D. Trumpas ir S. Bannonas nori užtikrinti, kad prezidento administracija būtų vienintelė „užmirštų amerikiečių“ gynėja nuo elito.

T. Cole`o teigimu, D. Trumpas manipuliuoja nuoskaudomis tų amerikiečių, kurie jaučia nepriklausantys Niujorko kultūriniam elitui.

D. Trumpas sugebėjo sujungti kairįjį populizmą, kurio šalininkai yra linkę savo kritiką nukreipti į darbininkų klasę engiančius Volstryto milijardierius ir verslo ryklius, su dešiniuoju populizmu, kurio kritikos taikiniai paprastai yra valstybės tarnautojai, intelektualai, žiniasklaida, tautinės mažumos ir imigrantai.

Pasak N. Gingricho, jei daugelis amerikiečių mano, kad D. Trumpo retorika yra nukreipta prieš intelektualus, akademinio pasaulio atstovus, žiniasklaidą ir mokslą, tai jie yra teisūs.

„Man visai patinka būti antiintelektualu, – teigė jis. – Mūsų šalyje daug akademinio pasaulio atstovų ir intelektualų, kurie tiesiog yra neteisūs. Jei priklausote elitui, jums nerūpi, kad globalizmas patyrė nesėkmę, nes jūs ir toliau pakankamai užsidirbate. Štai aš balsavau už Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimą ir turiu jums pasakyti, kad mūsų patirtis, susijusi su šio susitarimo įgyvendinimu, nėra gera. Mes su S. Bannonu labai panašiai kritiškai vertiname Amerikos elitą. Tą pačią nuostatą D. Trumpas veiksmingai išreiškia savo kalbose.“

Paklaustas, ar prezidentas remia ir supranta S. Bannono nacionalizmo teorijas, N. Gingrichas sakė: „Žinoma, kad ne. Prezidentas labai plačiai supranta, kokias jis norėtų matyti Jungtines Valstijas. Jo filosofija yra pagrįsta keturiais pagrindiniais principais: prieš kairiuosius, prieš kvailumą, prieš politinį korektiškumą ir už Ameriką.“