Baltarusijos sostinė: ir sovietinė, ir vakarietiška

Tragiška istorija

1076 m. istoriniuose šaltinuose pirmąsyk paminėtas Minskas kadaise priklausė ir Lietuvai. Besiplečiančios į Rytus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dalimi miestas tapo dar XIII a.

XVI a. viduryje Minskas virto reikšmingu ekonominiu, kultūriniu ir religiniu jau Abiejų Tautų Respublikos (ATR) centru, o po antrojo ATR padalijimo (1793 m.) atiteko Rusijos imperijai. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kaip ir kiti didieji Rusijos imperijos miestai, Minskas sparčiai augo, tačiau jo neaplenkė Pirmasis pasaulinis karas. Po karo, 1918 m. kovo 25 d., Minskas tapo nepriklausomybę paskelbusios Baltarusijos sostine, o 1919 m. – Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos (SSR) sostine.

Minskas itin smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. 1941 m. prasidėjus nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, miestas tapo vienu svarbiausių vokiečių taikinių. Nacių okupacijos metais – Ostlando Reichkomisariato administraciniu centru. Tuo metu buvo vykdomos brutalios represijos – žudomi vietos gyventojai, buvo įkurtas vienas didžiausių žydų getų. Jame okupacijos metais gyveno apie 100 tūkst. žydų. Didelė dalis jų vėliau buvo nužudyti.

1942 m. Minskas tapo vienu svarbiausių partizaninio pasipriešinimo prieš nacistinę Vokietiją centrų. Už tai 1974 m. miestas gavo Miesto didvyrio titulą.

1944 m. Raudonajai armijai išvadavus Minską, padėtis mieste buvo labai sunki: net 80 proc. miesto buvo sulyginta su žeme – vokiečiai sunaikino daug infrastruktūros, gamyklų, administracinių pastatų ir t.t., o gyventojų skaičius sumažėjo nuo prieš karą buvusių 300 tūkst. iki 50 tūkst.

Stalinistinis paveldas

Didžiuliai sugriovimai lėmė, kad po karo nuspręsta Minsko neberekonstruoti, kaip tai buvo daroma Varšuvoje, o perstatyti.

Baltarusiai didžiuojasi Minsko architektūriniu paveldu – norėtų įtraukti Nepriklausomybės prospektą į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Būtent stalinistinis architektūros stilius dominuoja Minsko širdimi vadinamame Nepriklausomybės prospekte. Daugelis pastatų – puikiai išsilaikę. Matyt, kruopščiai prižiūrimi. Išties sunku rasti pastatą, kurio fasadas būtų sutrūnijęs, purvinas, ištepliotas, kurio langų rėmai būtų skirtingų spalvų, o autentiškos paradinės durys pakeistos kokiomis nors pigiomis plastikinėmis. Ir taip yra ne tik turistų lankomose vietose, o visoje centrinėje miesto dalyje.

Baltarusiai didžiuojasi Minsko architektūriniu paveldu – norėtų įtraukti Nepriklausomybės prospektą į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Beje, šis 15 km ir 300 m ilgio prospektas – viena ilgiausių gatvių Europoje. Prasideda jis prie Nepriklausomybės aikštės, kuri anksčiau vadinosi Lenino aikšte. Joje stovi bolševikų lyderio Vladimiro Lenino paminklas. Už jo – Vyriausybės ir parlamento rūmai, tiesa, statyti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir atlaikę visas negandas. Greta rūmų – 1905–1910 m. turtingų baltarusių Vainilovičių šeimos užsakymu pastatyta vadinamoji Raudonoji bažnyčia (Šv.Simono ir šv.Elenos bažnyčia).

Nepriklausomybės aikštė – taip pat viena didžiausių Europoje. Po ja įsikūręs didelis prekybos centras. Ten galima ir kavos išgerti, ir pavalgyti, ir po parduotuves pasižvalgyti. Iki aikštės patogiausia atvykti metro. Stotis, kurioje reikėtų išlipti, vadinasi "Lenino aikštė" ("Plošča Lienina"). Jos centre – monumentas, kurio viršuje pavaizduotas kūjis ir pjautuvas. Sunku jo nepastebėti.

Viešasis transportas

Minsko metro sistema, kurios statyba prasidėjo 1984 m., verta atskiro pasakojimo. Nesiplečiant reikėtų pasakyti, kad šiuo metu veikia dvi metro linijos: raudonoji ("Autazavodskaja") ir mėlynoji ("Maskovskaja"). Bendras metro ilgis – 37,3 km, stočių skaičius – 29. Raudonoji metro linija driekiasi iš šiaurės vakarų į pietryčius, mėlynoji – iš šiaurės rytų į pietvakarius. Remiantis statistika, per dieną metro perveža beveik milijoną minskiečių. Tuo ir plika akimi gali įsitikinti: piko metu metro traukiniai, nors važiuoja kas 2–3 min., yra pilni žmonių.

Faktiškai kiekvienas šio didžiulio miesto, kuriame gyvena beveik 2 mln. gyventojų, mikrorajonas yra pasiekiamas metro, o jeigu metro stotis yra tolėliau, galima vykti autobusu, troleibusu ir tramvajumi. Centrinėje geležinkelio stotyje galima persėsti į priemiestinius ar regioninius traukinius, kurie nuveš į priemiesčius.

Minsko viešojo transporto sistema – puikiai išplėtota, moderni, greita, nenusileidžia Vakarų Europos didmiesčiams.

Nestebina, kad daugelis minskiečių mielau renkasi kelionę viešuoju transportu, o ne nuosavu automobiliu. Nors, tiesą sakant, transporto spūsčių yra, nepaisant to, kad gatvės Minske – itin plačios.

Viešojo transporto bilietų kainos nesikandžioja – už vieną kelionę bet kuria transporto priemone teks pakloti 60 Baltarusijos rublio centų, taigi maždaug 25 euro centus.

Beje, daugelis prekių ir paslaugų Minske – maždaug perpus pigesnės nei Lietuvoje. Tad, net ir neturint didelio biudžeto, skaičiuoti kiekvieno cento nereikia. Užtai reikėtų šiek tiek pasimokyti rusų kalbos, nes ne visur gali būti suprastas ir ne viską suprasi pats.

Kadangi Minskas plečiasi, metro linijos ilgėja. Naujausias stotis – "Malinavka" – atvėrė duris 2014 m. Planuojama, kad ateityje tiek mėlynoji, tiek ir raudonoji linija bus plečiamos. Be to, statoma ir trečioji (žalioji) metro linija, kuri per miesto centrą turėtų driektis iš pietų į šiaurės rytus.

Šiuo metu veikiančios Minsko metro linijos susikerta šalia Spalio aikštės, ties metro stotimis "Kastryčnickaja" (arba Spalio) ir "Kupalavskaja". Beje, "Kastryčnickaja" stotyje 2011 m. nugriaudėjo sprogimas, kurio metu žuvo penkiolika žmonių, dar beveik 200 buvo sužeisti. Apie šią tragediją primena atminimo lenta žuvusiesiems ties įėjimu į stotį.

Architektūros šedevrai

Tarp įdomiausių Nepriklausomybės prospekte esančių objektų – Valstybės saugumo komiteto (KGB) rūmai. Šio gelsvo neoklasikinio stiliaus pastato su įspūdingu bokštu ant stogo nesipainiosi su jokiu kitu: ties pagrindiniu įėjimu – didžiulės durys, ant jų – KGB simbolis. Sakoma, geriau prie šio pastato nesifotografuoti, nebent labai norisi patekti į vidų. Kita vertus, tai veikiau yra dar vienas mitas, kurių apie Baltarusiją prikurta labai daug.

Iš kitos prospekto pusės į KGB rūmus žvelgia Feliksas Dzeržinskis – žinomas revoliucionierius, SSRS Komunistų partijos veikėjas ir pirmojo Ypatingosios komisijos (ČK – KGB pirmtakės) pirmininkas.

Eidami prospektu dar toliau atsidursite Spalio aikštėje, kurioje stovi 2001 m. duris atvėrę Respublikos rūmai. Juose vyksta įvairūs koncertai, susitikimai, forumai ir kiti reginiai. Pastato idėja, kaip teigiama, kilo Baltarusijos SSR Komunistų partijos pirmajam sekretoriui Piotrui Mašerovui. Rūmų statyba prasidėjo 1985 m., bet dėl SSRS žlugimo buvo įšaldyta. 1995 m. dabartinio šalies prezidento Aliaksandro Lukašenkos nurodymu statyba buvo atnaujinta ir 1997 m. baigta. Po kelių metų rūmai buvo atverti visuomenei.

Prezidento A.Lukašenkos darbo vieta – kitapus prospekto, už parko. Visai greta prezidentūros – seniausias Baltarusijoje Janko Kupalos (žymaus baltarusių poeto ir rašytojo – aut. past.) nacionalinis akademinis teatras, atvėręs duris dar 1920 m. Į kitą pusę nuo Spalio aikštės – Minsko senamiestis. Tiesa, jis nedidelis, lyginant su Vilniaus, bet puikiai sutvarkytas.

Pagaliau Nepriklausomybės prospektas atveda mus į Pergalės aikštę (Plošča Pieramohi), kurios centre stūkso 38 m aukščio obeliskas, skirtas pagerbti karius ir partizanus, išvadavusius Baltarusiją nuo nacių. Greta monumento dega amžinoji ugnis, saugomos specialios kapsulės su žeme iš SSRS miestų didvyrių.

Už 200 m nuo šio monumento – neįprastas Minsko betono džiunglėms medinis žalios spalvos namelis. Jame 1898 m. įvyko pirmasis Rusijos socialdemokratų darbo partijos kongresas, o dabar veikia muziejus.

Žygiuojant tolyn Nepriklausomybės prospektu, galima nusigauti iki Nacionalinės bibliotekos. Tiesa, kelias tolimas, tad verčiau naudotis viešuoju transportu.

Įdomios formos bibliotekos pastatas, primenantis deimantą, – vienas iš šių dienų Baltarusijos simbolių. Neturėdamas lankytojo pažymėjimo į pačią biblioteką nepateksi, tačiau galima pakilti į pastato viršūnėje esančią apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria įspūdinga Minsko panorama, išgerti kavos viršutiniame aukšte esančioje kavinėje, kur pasijusi kaip Vilniaus televizijos bokšte. Kainos nėra didelės – pavyzdžiui, už pakilimą liftu į apžvalgos aikštelę teks pakloti 3 Baltarusijos rublius (1,2 euro), o už puodelį juodos kavos – 4 rublius (1,6 euro).

Nuobodžiauti neteks

Kultūros, sporto, laisvalaikio ir kitų viešų objektų Baltarusijos sostinėje labai daug. Tarp įspūdingiausių – Nacionalinis (didysis) operos ir baleto teatras, istorinis "Dinamo" stadionas, tiesa, šiuo metu rekonstruojamas, Vilniaus sporto rūmus primenantys Baltarusijos sporto rūmai ir visai netoli jų esantis Didžiojo Tėvynės karo muziejus.

Kultūros, sporto, laisvalaikio ir kitų viešų objektų Baltarusijos sostinėje labai daug.

Šis muziejus – vienas iš didžiausių pasaulyje karo muziejų, be to, pirmasis, skirtas XX a. karo žiaurumams atminti. Iš tolo matomo pastato stogą dengia stiklinis kupolas, panašus į Vokietijos reichstago. Po kupolu yra Pergalės salė, kurios sienose iškalti visų prieš nacistinę Vokietiją kovojusių karinių dalinių pavadinimai. Salėje paprastai vyksta įvairūs valstybiniai renginiai, priėmimai, minėjimai. Joje yra apsilankę Rusijos ir Kinijos prezidentai.

Įdomu tai, kad virš kupolo plevėsuoja Sovietų Sąjungos vėliava, o tai yra gana retas dalykas net ir posovietinėse valstybėse. Kita vertus, būdamas Minske supranti, kad sovietmetis – reikšminga Baltarusijos istorijos dalis, ir jie nelinkę jo demonizuoti ar juolab neigti.

Muziejuje galima išvysti ne tik tankų, lėktuvų ar kitos karinės technikos, dalyvavusios Antrojo pasaulinio karo kovose, bet ir daug kitų ekspozicijų – pavyzdžiui, Holokausto Baltarusijoje arba sovietinių partizanų ekspozicijas. Bilieto kaina – 8 Baltarusijos rubliai (3,2 euro). Tiesa, jeigu norėsite fotografuoti, teks papildomai pakloti dar 2 rublius (0,8 euro).

Atnaujintas šis muziejus duris atvėrė 2014 m. liepos 2 d., Baltarusijos nepriklausomybės dienos, kuri minima liepos 3 d., išvakarėse.

Jeigu turite daugiau laiko, galite apsilankyti ir kituose muziejuose. Vienas jų yra įsikūręs greta 1946 m. įsteigtos Minsko traktorių gamyklos, didžiausios pramonės įmonės mieste, kurioje gaminami ir mums visiems gerai žinomi traktoriai "Belarus".

Švaru ir saugu

Tie, kurie sako, kad Minskas – vienas švariausių Europos miestų, nemeluoja. Žinoma, žiemą, kai sninga ir reikia barstyti gatves bei šaligatvius, sunku palaikyti idealią tvarką, tačiau nei šiukšlių, nei sulaužytų suoliukų ar kokios kitos netvarkos mieste, tikėtina, neišvysite.

Automobilių, kurių Minske tikrai netrūksta, nepaisant puikiai funkcionuojančio viešojo transporto, niekas nepalieka nei ant šaligatvių, nei gatvių pakraščiuose. Jautiesi gana saugus ir kirsdamas plačius prospektus – daugelis vairuotojų iš tolo pamato ir praleidžia pėsčiuosius. Kitaip sakant, vienas malonumas žingsniuoti plačiais Minsko prospektais, kurie ir platūs, ir nuvalyti, ir neužgrūsti automobiliais. Kita vertus, miestas – labai didelis ir neretai atrodo, kad pasivaikščiojimas niekuomet nesibaigs.

Be to, daug kur horizonte dominuoja sovietinių ir jau naujai pastatytų daugiabučių kvartalai. Nepaisant to, daugelio jų fasadai – prižiūrimi, o kiemai – sutvarkyti, neprigrūsti automobilių. Naktį kiekvieno iš daugiabučių namų pastogė dar ir apšviečiama, kas sukuria jaukumo jausmą.

Apskritai Minskas – itin šviesus miestas. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į miestą nuo Nacionalinės bibliotekos stogo. Sužibus gatvių žiburiams, daugiabučių, verslo centrų ar prekybos centrų apšvietimui, pasijunti kaip tikrame Vakarų Europos didmiestyje.