Vienas populiariausių šiandienos mūsų viešosios erdvės užsiėmimų yra pravardžiavimas. Kaip įspūdinga – užklijuoji nepatikusiam asmeniui etiketę, paleidi vadinamąją auksinę frazę ir paskui žaviesi pats savimi, kaip ta etiketė ar frazė keliauja sau po pasaulį aukštindama, o gal dažniau juodindama aplinką.

Kam čia kvaršinti galvą kažkokiomis analizėmis... Pramogos ir politikos susiliejimas, teletabių partijos atėjimas neišvengiamai kuria suprimityvintą pilietinio gyvenimo paveikslą.

Atsiprašau, ir pats nejučia pasidaviau pravardžiavimo madai. Todėl ir norisi klausti – kodėl taip smagu pravardžiuoti? Nereikia nei ieškoti, nei tikrinti faktų, – užtenka fantazijos. Visada galima pasiteisinti, kad tai nuomonė, kurios visai nereikia pagrįsti. Net vaikų darželyje pravardžiuotis pavojingiau, negu viešojoje erdvėje.

Lengva numoti į tokius žaidimus, bet jie įsigraužia į visuomenės sąmonę ir palieka sunkiai gydomas žaizdas. Prisiminkime, kaip prieš kelerius metus buvo stengtasi Seimo komisijai liudijusius VSD pareigūnus vadinti „kurmiais“. Turėkime vilties – paviešintos slaptosios pažymos privers mus giliau pažvelgti į valstybės tvarkymo mechanizmą, o ne vers ieškoti naujų pravardžių. Nors prireiks ne vieno dešimtmečio, kol žodis „valstybininkas“ atgaus pirmykštę orią prasmę.

Kiek šiandien dedama pastangų, bandant įteisinti naujadarą „kedofilas“. Net nepagalvojame, kad taip rimtus dalykus nuleisdami juokais rizikuojame žodžių žaismu paversti rimtus nusikaltimus. 

Nelengva paaiškinti, kodėl teisėja Neringa Venckienė visą laiką pristatoma kaip „dviem žmogžudystėmis įtariamojo sesuo“, o, pavyzdžiui, poetas Tomas Venclova nėra pravardžiuojamas „Stalino saulę Lietuvai parvežusiojo sūnumi“. Sūnus neatsako už tėvą, kaip ir sesuo už brolį. Pravardžiavimuose neieškokime logikos ir nuoseklumo, veikiau interesų.

Norime to ar ne, bet vaizdingų pavadinimų kūrimas yra neatsiejama šiandienos viešosios erdvės dalis. Ir labai svarbu mokytis atpažinti bei kritiškai įvertinti tokias apgaules. Kitaip jos virs legendomis.

Ant tokios legendos ribos jau atsidūrė sparnuota frazė „Ir tuomet dirbome Lietuvai“. Ar įsivaizduojate buvusį nacį sakantį „Ir tuomet dirbau Vokietijai, nedera pamiršti anuomet nutiestų greitkelių, sukurtos pramonės, pastatytų miestų“. Čekijos televizija kas vakarą kartoja prieš dvidešimt penkerius metus transliuotas žinias. Gal todėl ten noro žavėtis praeitimi nerodo net komunistai.

Legenda pas mus jau buvo virtęs ir žodis „stabilumas“, kurį valdžios žmonės vis painiojo su „stagnacija“. Taip norėtųsi, kad kilus eilinei krizei nepradėtume vėl šaukti „Į mus žiūri visas pasaulis, ką jis pasakys“. Visada svarbiau valdžios sprendimus suprantamai paaiškinti saviems, o pasauliui mes rūpime maždaug tiek, kiek mums svarbus Tokelau siekis tapti nepriklausoma valstybe. Kažkodėl vis mėginama reanimuoti Valdo Adamkaus prezidentavimo metais puoselėtą tarptautinės Lietuvos lyderystės legendą, pamirštant, kad ji buvo kuriama vien tam, užpildytų lyderystės stygių šalies viduje.

Naują legendą imasi kurti ir laikinoji Seimo komisija, tirianti politikų įtaką teisėsaugai. Vienas šios komisijos narys juokaudamas prasitarė, kad darbą reikėjo baigti po antrojo posėdžio, kai buvęs generalinio prokuroro pavaduotojas kaip politinio spaudimo įrodymus atnešė krūvelę laikraščio iškarpų.

Pasitikėjimas teisėsauga ir taip menkas, todėl ši komisija neturėtų jo dar labiau žlugdyti, kurdama vaizdą, esą mūsų teisėjai ar prokurorai yra lyg lepios gėlelės, linkstančios nuo menkiausio politikų pūstelėjimo. Didžiausia įtaka visada daroma slapta, ten, kur viešpatauja telefoninė teisė. Vieši pareiškimai, vieši kreipimaisi į teisėjus ir teisėsaugą ar raginimai sąžiningai dirbti negali būti vadinami spaudimu. Teismų nekaltybės saugojimu bandydama pridengti politinių sąskaitų suvedinėjimą komisija rizikuoja pradėti abejoti esminėmis demokratijos nuostatomis – žodžio laisve.

Kartais legendomis tapę simboliai neatpažįstamai pasikeičia. Europai priespaudos simboliu buvo tapusi Berlyno siena, kuri griuvo tais pačiais metais, kai mes stojome į Baltijos kelią. Praėjus dviem dešimtmečiams pastatome sieną, kurią pravardžiuojame paminklu laisvės keliui. Ar gali tautinėmis spalvomis nudažyta siena senam simboliui suteikti naują prasmę?