Redakcijos žvilgsnis: realybė be jokių E

Po to, kai jaunos mamos ar ligų užkluptos damos nusprendė maitintis sveikai, kaip grybai po lietaus ėmė rastis ūkininkų turgelių – tikrų ar tik taip besivadinančių.

Televizijos eteryje vis šmėkščioja anonsai apie laidas, kuriose giriamasi esą atskleidžiama visa tiesa apie mėsos, grūdų produktų gamintojų juodus darbelius. Bent kartą per savaitę kiekvienas gauname elektroninių laiškų su įspėjimais apie užterštas žuvis, nuodų iš naftos sklidinus šampūno buteliukus.

Domėtis tuo, ką valgome, kuo prausiamės ir kuo dažomės, tapo labai madinga. Kartais net iki isterijos, kuri priverčia mus mokėti 10 litų už mažytę ekologišką cukiniją užuot už tiek pat įsigijus bent keturias pas kokį "nesertifikuotą" sodininką.

Ekologiško gyvenimo būdo mada, regis, pagaliau pasiekė ir valdžios vyrus bei moteris. Įkandin parlamentarų, teikiančių gana "ekologiškus", nors ir akivaizdžiai populistinius įstatymų projektus, atsibudo ir maisto kokybės inspektoriai.

Prieš kelias dienas Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) pranešė pradedanti tyrimą, kuriuo bandys išsiaiškinti, ar gamintojų ant maisto produktų etikečių skelbiami šūkiai "be konservantų", "be priedų" atitinka tikrovę. Tarnybos specialistai sakė pasitikį gamintojais, tačiau turį būti tikri, kad etiketėse deklaruojami teiginiai dėl visokių E nenaudojimo nepaverčiama rinkodaros priemone.

Keista naujiena, tiesą sakant. Kodėl dešrelėmis, jogurtais, duonos gaminiais, kurie, kaip skelbiama, yra "be E", VMVT susidomėjo tik dabar, kai nuo pirmųjų tokios produkcijos egzempliorių rinkoje praėjo geri penkeri metai? Ar tai reiškia, kad visą šį laiką maisto inspektoriai leido mus mulkinti?

Tiesmukai kaltinti VMVT tarnybą ūmai užsidegus praretinti produktų be E lentynas gal ir nepagrįsta. Manykime, kad valdžios koridoriai tiesiog yra pernelyg vingiuoti, kad informacija apie naujos rūšies produktų vajų ir galimus sukčiavimo atvejus sklistų greitai.

Tačiau kokia prasmė apie šį tyrimą pasiskelbti iš anksto? Kad įvardytų produktų gamintojai išgirstų aiškų pavojaus ženklą ar kad visuomenei būtų priminta apie tokios tarnybos egzistavimą?

O ir kas bus kai, kaip žada tarnyba, tyrimo rezultatai bus paskelbti viešai? Dar sykį išgirsime konstatuojamą faktą: gamintojų skelbiama reklama – klaidinanti? Juk būtent šį žodžių junginį jau ne sykį teko matyti tos pačios tarnybos pranešimuose apie vaikams skirtų, tačiau visai nevaikiškų produktų tyrimus. VMVT tyrimų rezultatai ir skirtos juokingai menkos baudos įspūdingų permainų neatnešė – lentynos vis dar pilnos vaikiškai nevaikiškų dešrelių ir paštetų.

Atrodo, kad skirtumas tarp to, ką tikime valgą ir kuo esame maitinami, neišnyks, kol baudos prasižengusioms įmonėms bus mažesnės nei jų maisto technologų mėnesio alga. Lietuviškų maisto produktų vartotojai nusipelnė šiek tiek daugiau nei eilinio bedančio tigro pasisukiojimo laboratorijose.