Priverstinis įdarbinimas visiškai destruktūrizuotų sveikatos apsaugą

Visuomenė ir žiniasklaida šiandien nepaliaujamai diskutuoja apie socialdemokratišką ministro V. P. Andriukaičio sveikatos apsaugos reformos reformą. Šie pakeitimai didele dalimi nukreipti į jaunų medicinos specialistų statuso pakeitimą, galimą teisių ir laisvių suvaržymą. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos studentija vis dar kviečia LR Sveikatos apsaugos ministeriją atviram dialogui siekiant priimti abiem pusėm priimtinus sprendimus, tačiau, atrodo, jog ministras ir jo komanda jau turi visus atsakymus kas nepriimtina mums, studentams, ir leistis į diskusiją atsisako.

Visuomenė, o kartu ir mes, studentai, matome sveikatos apsaugos sistemos netobulumus ir šių netobulumų rezultatus kasdienybėje. Problemų daug, jos kompleksinės, tačiau ministerija šiandien akcentuoja dvi, t.y. medicinos specialistų stygių šalies periferijoje ir paraleliai vykstančią medikų emigraciją. Reaguodama į šias problemas, jų mastą, ministerijos siūlomus sprendimo būdus, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Studentų atstovybė reiškia didelį susirūpinimą. Ministerijos užmojus legalizuoti priverstinį įdarbinimą, mes, studentų atstovai, vertiname kaip grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, reglamentuotoms tarptautiniais teisės aktais bei šalies konstitucija.

LR konstitucijos 41 straipsnis teigia „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“. Kitą vertus,  šalies Konstitucijos 48 straipsnis teigia: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju“. Vadinasi, susidūrusi su medikų darbo jėgos stygiumi, mūsų šalies valdžia nusprendė ignoruoti piliečių konstitucinę teisę ir prabilo apie priverstinį jaunų specialistų įdarbinimą SAM nustatytose periferinėse gydymo įstaigose. Mažą to, jokios kitos studijų programos absolventai nesulaukia tokio valstybės požiūrio į juos, nežiūrint į tai, kad visose valstybinėse aukštosiose mokyklose vienodai lygiomis teisėmis galioje konstitucinė teisė į nemokamą mokslą. LSMU Studentų atstovybė šioje vietoje kelią klausimą, ar šie ministro V. P. Andriukaičio viešojoje erdvėje išsakyti užmojai nėra lygių galimybių pažeidimas mūsų valstybėje? Kodėl valstybė neprašo už suteiktą išsilavinimą atidirbti vadybininkų, teisininkų, sociologų, ekonomistų, kurių už mūsų mokesčių mokėtojų lėšas paruošiama gerokai daugiau nei medikų?

Mažą to, panašaus įstatymo įsigaliojimas akivaizdžiai pažeistų teisę į laisvą galimybę įsidarbinti Europos Sąjungoje, reglamentuotą Europos Bendrijos sutarties 39 straipsnio 1 dalyje (“Bendrijoje užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė”) bei Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, 23 straipsnio 1 dalyje (Kiekvienas turi teisę į darbą, laisvą darbo pasirinkimą, teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir apsaugą nuo nedarbo). Jis būtų nesuderinamas su pagrindinėms laisvėms, nubrėžtoms Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 straipsnio 2 punkte (“Niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą”).

Taigi, įstatymų, teisės aktų, deklaracijų, konvencijų ir kitų dokumentų, kuriuos atvirai nori pažeisti mūsų valstybė įstatymo vardu mes, studentai, atradome daug vis dėlto, ar ši informacija taip sunkiai prieinama ministerijos teisininkams ir pačiam ministrui?

Kalbant apie ministerijos iškeltą problemą, reikia paanalizuoti, kodėl rajoninės ligoninės nesugeba sukurti patrauklios darbo vietos jauniems sveikatos priežiūros specialistams ir, apskritai, kodėl Lietuvos sveikatos sistema tampa vis mažiau patraukli. Atsakymas nėra vienareikšmis, tačiau studentų atstovai įžvelgia neadekvataus darbo užmokesčio ir atsakomybės už darbą santykio problemą, gydytojo profesijos visuomenėje nuolatinį menkinimą, nestabilią sveikatos apsaugos sistemą, paremtą reformų reformomis. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, 23 straipsnio 3 dalis teigia “...žmogus turi teisę gauti teisingą ir tinkamą atlyginimą...“, tą patį teigia ir LR Konstitucija. Priėmus pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymą šalies teismuose masiškai buvo pradėtos nagrinėti bylos prieš gydytojus. Vienoje jų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. vasario 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. R. ir kt. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-16/2004 teigiama, jog gydytojas turi atlikti savo pareigą užtikrindamas maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Vadinasi, gydytojo darbas reikalauja maksimalus pasiruošimo ir atsakomybės, o jo darbo klaidos yra tiesiogiai susijusios su žmogaus sveikatos ir gyvybės klausimais. Kokį atlyginimą mūsų valstybė siūlo žmogui, kasdieną disponuojančiam maksimalia atsakomybe ir žmogaus sveikata bei gyvybę?

Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis yra apie 2 140 lt. Tokios šiandien yra gydytojo rezidento arba jauno gydytojo specialisto pajamos. Kalbėti apie vidutinius gydytojų darbo užmokesčius Lietuvoje sudėtinga, mat, mūsų valstybėje nėra skaidrios ir visiems prieinamos laisvų medicinos darbuotojų darbo vietų duomenų bazės, tačiau remdamiesi kai kurių sveikatos priežiūros įstaigų skelbiamais duomenimis internete matome, kad gydytojas su patirtimi uždirba apie 2 500 litų, o tai yra apie 1.16 karto daugiau šalies statistinio vidutinio. Lietuvos darbo biržos skelbimų portalo pateiktais duomenimis, Lietuvos periferijoje esanti Naujosios Akmenės ligoninė ieško gydytojo otorinolaringologo, turinčio bent 5 metų darbo patirtį, ir siūlo jam 2 200 litų į rankas atskaičius mokesčius. Tiek pat minėtos periferinės ligoninės vadovai žadą mokėti ir į ligoninę dirbti atvykusiam gydytojui echoskopuotojui už pilną darbo krūvį. Vadinasi, Lietuvos periferijoje gydytojas uždirba panašiai tiek, kiek troleibuso vairuotojas, statybininkas, pardavimų vadybininkas.  Didelis medikų emigracijos srautas yra nukreiptas į Jungtinę Karalystę. Pasidomėjome, kokios atlyginimų perspektyvos yra šioje šalyje. Vidutinis darbo užmokestis Jungtinėje Karalystėje siekia apie 9 500 litų remiantis portalu http://career-advice.monster.co.uk/, tuo tarpu gydytojo vidutinis atlyginimas anot Britanijos metų finansų žurnalo išrinkto leidinio This is Money (http://www.thisismoney.co.uk/) siekia 25 000 litų, patyrusio gydytojo specialisto atlyginimas prasideda nuo 30 000 litų. Taigi, Jungtinėje Karalystėje bendro profilio gydytojas vidutiniškai uždirba apie 2.1 karto daugiau nei šalies vidurkis (Lietuvoje 1.16 karto), o gydytojai specialistai gerokai daugiau. Maža to, anot leidinio This is Money, gydytojo specialybė Britanijoje yra geriausiai apmokama profesija po aukščiausio rango vadovų bei orlaivių pilotų ir užima ketvirtą vietą darbo rinkoje pagal atlygį. Mes, medicinos studentų atstovai, raginame SAM ne prievarta ir antikonstituciniais sprendimais kurti struktūrišką sveikatos apsaugą Lietuvoje ir reikalaujame rasti lėšų jaunų specialistų atlyginimų didinimui priartinant juos prie santykinių tarptautinių dydžių. Lietuvoje egzistuojanti minimali atskirtis tarp vidutinio atlyginimo ir gydytojo darbo užmokesčio yra neadekvati, tai įrodo ir senųjų Europos valstybių darbo rinkos analizė. Mes, studentija, nereikalaujame vakarietiškų atlyginimų, mes keliame susirūpinimą, jog Lietuvos sveikatos sistemos darbuotųjų atlyginimai darbo rinkoje yra santykinai labai maži. Manome, kad keliolikos metų investicija į studijas, kurios yra vertinamos visame pasaulyje, taip pat nuolatinio tobulėjimo ir aukščiausio kvalifikacijos bei atsakomybės, kaip išaiškino LR Aukščiausiasis teismas, reikalaujantis darbas negali būti vertinamas tokia pinigine išraiška, kokią mums šiandien siūlo sveikatos sistema ir mūsų valstybė.  Taip pat esame įsitikinę, jog teisės aktų, reglamentuojančių priverstinį įdarbinimą, priėmimas Lietuvai atneštų didelį žmogiškųjų išteklių  nuostolį ir destruktūrizuotų sistemingą sveikatos apsaugą.
Dar kartą atvirai kviečiame Sveikatos apsaugos ministeriją ir atsakingas valdžios institucijas konstruktyviam dialogui su Lietuvos medicinos studentija.

Prašome įsiklausyti į mūsų argumentus ir daugiau nepriešinti mediko ir visuomenės. XXI a. Europos valstybėje į prievartą orientuoti regresyvūs sprendimai gali atnešti didžiulės, nepataisomos žalos. Tikime, jog bendrų pastangų dėka galime sukurti Europietišką, tvarią, pažangią sveikatos apsaugos sistemą, kurioje darbo vietas atras šalyje mokslus baigę jauni aukštos kvalifikacijos specialistai, gebantys įgytas žinias pritaikyti tiek didžiųjų miestų, tiek šalies periferinėse ligoninėse.