Žvilgsnis

Redakcijos skiltis

Prezidentas Valdas Adamkus, atsigavęs po atostogų Meksikoje, pagaliau pajuto galįs nustatyti Lietuvos diagnozę. Valstybės vadovas pareiškė, kad, pasirodo, jokios krizės Lietuvoje nėra.

O kas yra? Pasirodo, tik paprastas sunkmetis, kokių Lietuva atlaikė ne vieną. Prezidentas ta proga pastebėjo, kad mūsų šalis yra geroje padėtyje, nes Europoje vyksta daug sudėtingesni procesai.

Jeigu valstybės vadovas tai būtų pareiškęs šiandien, Melagių dieną, galima būtų šyptelėti ir nekreipti dėmesio. Tačiau V.Adamkus prabilo ne šiandien ir anaiptol nejuokaudamas. Todėl apsimesti, kad nieko neišgirdome, būtų nekorektiška.

Pirma mintis, šovusi į galvą išgirdus V.Adamkaus pareiškimą, – negi jau išsibėgiojo visi Prezidento patarėjai, galintys ką nors patarti? Nes jeigu būtų kam patarti, Prezidentas tikriausiai verčiau jau patylėtų.

Finansų ministerija prognozuoja, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet gali smukti labiausiai nuo 1993-iųjų, tai yra net 10,5 proc. Kas tai – krizė ar, anot V.Adamkaus, tik sunkmetis?

Vakar ta pati Finansų ministerija paskelbė, kad per pirmuosius du šių metų mėnesius valdžia išleido milijardu litų daugiau nei surinko pajamų. Jei nebus nei geriau, nei blogiau (o tai labiau tikėtina), metus užbaigsime turėdami šešių milijardų litų skylę. Kas tai – krizė ar tik sunkmetis?

Vėlgi Finansų ministerija pranešė, kad vien per šį mėnesį valdžia pasiskolino 460 mln. litų, bet vis tiek nesugebėjo užkaišyti skylių, todėl rengiasi dar šį mėnesį biudžetą apkarpyti 3 mlrd. litų, o vėliau mažins dar ir dar. Kas tai – krizė ar tik sunkmetis?

Žinoma, galima sakyti, kad Prezidentas norėjo tik nuraminti, pasakė ne tai, ką galvoja, arba jį blogai suprato. Tačiau šiuo atveju problema daug didesnė. V.Adamkaus pareiškimas rodo, kad valdžia iš esmės nesuvokia, ką daro, neturi bendros vizijos ir strategijos.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje įnirtingai svarstoma – kaip Lietuvai gelbėtis: dar slopinti ekonomiką ar skatinti vartojimą, skolintis iš bet ko ar iš griežtus reikalavimus keliančio Tarptautinio valiutos fondo, devalvuoti litą ar bet kokiomis priemonėmis bandyti išsaugoti stabilų jo kursą. Nuo atsakymų į šiuos klausimus priklauso valstybės ateitis, visų mūsų gyvenimai. O kas iš valdžios atstovų su ekspertais diskutuoja šiais klausimais?

Kadenciją baigiantis Prezidentas iš esmės yra nusišalinęs nuo savo pareigų ir laukia užtarnauto sotaus poilsio. Seimo pirmininkas – jaunas ir energingas, tačiau neįgalus spręsti ne tik sudėtingus ekonominius klausimus, bet ir suvienyti į parlamentą išrinktas partijas kovai su krize. Tad Vyriausybei iš esmės tenka vienai galynėtis su neregėto masto iššūkiais. Galbūt dėl to premjeras Andrius Kubilius dažnai atrodo kaip kamikadzė arba žmogus, karštligiškai ieškantis išėjimo iš labirinto.

Pasitikėjimą praradusiam premjerui teko nepavydėtina dalia, nes jis kasdien turi priimti vis labiau visuomenę siutinančius nepopuliarius sprendimus, o atsakomybės pasidalyti ar bent pasitarti neturi su kuo – na, nebent su finansų ministru Algirdu Šemeta.

Galbūt todėl A.Kubilius tarsi skęstantis šiaudo laikosi įsikibęs eurokomisarės Dalios Grybauskaitės, nes jos pergalė Prezidento rinkimuose yra vienintelė galimybė jam išlikti. Galbūt ne tik jam, bet ir valstybei, kuri neturi žmogaus, autoriteto, lyderio, galinčio įkvėpti vilties ar tikėjimo, kad išgyvensime.