Žaliakalnio poetas

Pasibaigus vasarai, kuri buvo gausi įvairiausių įvykių, nedaug kas šiandien galėtų tiksliai pasakyti, kaip ji šiais metais prasidėjo – tiek mus paveikė ilgalaikė pandemija ir gyvenimo suvaržymai.

O Kaune, šio miesto kultūroje gražiausią metų laiką pažymėjo ypatingas įvykis – festivalis "Kauno literatūros savaitė". Tai pirmasis tarptautinis literatūros festivalis, kurio renginiai vyksta tik Laikinojoje sostinėje. "Poezijos pavasaris" daugybę metų labai reikšmingai užsukdavo ir vis užsuka į Kauną, tačiau kauniečiu netapo ir dėl suprantamų priežasčių, tikriausiai, netaps. Pirmąją "Kauno literatūros savaitę" daugelis miestiečių ir svečių šiandien gali prisiminti kaip tikrai sėkmingą, įvairiapusį ir pavykusį festivalį.

Vienas mažiau pastebėtų, bet dėl to nemažiau svarbių festivalio renginių – susitikimas su poetu, rašytoju, bardu Edmundu Janušaičiu. Šįsyk daugiabriaunis kūrėjas publikai stengėsi pabrėžti savąjį buvimą ir laiką labai įdomiame Kauno rajone – Žaliakalnyje. Renginiu siekta pristatyti rašytoją, kuris yra daugelio iš mūsų kaimynas. Ir tikrai, E.Janušaitis susitikime su ištikimaisiais savo skaitytojais itin akcentavo socialinį žmogaus buvimo aspektą: labai svarbu rašytojui ir poetui buvo ir yra įsiklausyti į šalia (taip pat ir Žaliakalnyje) gyvenusių ir tebeminančių šio rajono gatves žmonių kasdienybę, sunkumus ir likimus. Daugelio poezijos ir kelių prozos knygų autorius labai pabrėžė tai, kad Žaliakalnį galime suvokti kaip ypač specifinių kvartalų – Italiankos, Brazilkos ir Argentinkos – junginį. Kiekviena to kvartalo gatvelė E.Janušaičio kasdienybėje ir kūryboje yra įgavusi savitą skonį, regėjimą, įsiklausymą ir kalbėjimą. Visas šias patirtis vienija esminis jautrumas ir atjauta, artinanti rašytoją, poetą prie moralinės gyvenimo problematikos, kuri nepaverčiama pamokslavimu. Kiekvienas Žaliakalnyje gyvena gal ir ne taip, kaip svajotų, bet taip, kaip gali, sugeba ir pajėgia. Spalvingi E.Janušaičio prisiminimai apie odiozinius artimesnius ar tolimesnius kaimynus "Kauno literatūros savaitės" renginyje skambėjo lyg pasakojimai, kurie kelia ir švelnią šypseną, ir skaidrų liūdesį.

Šiais beveik visuotinio susirūpinimo savimi laikais E.Janušaitis žmogiškąją kelionę supranta kaip pokalbį – tik dialogo metu mes išsipildome.

Praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po minėto festivalio renginių, kalbėti apie šių eilučių autorių E.Janušaitį paskatino ką tik į rankas pakliuvusi naujausia jo eilėraščių knyga "Vėjų gaudyklė". Kaip ir gyvenime, kaip ir susitikimuose, taip ir šiame poezijos tomelyje žaliakalnietis nuolat krepiasi į kitą žmogų. Šiais beveik visuotinio susirūpinimo savimi laikais E. Janušaitis žmogiškąją kelionę supranta kaip pokalbį – tik dialogo metu mes išsipildome ir poetinio išgyvenimo metu pajuntame gal ir iliuzinę, bet dėl to nemažiau stiprią susikalbėjimo galimybę. Prasmės dvelksmas iš "Vėjų gaudyklės" eilėraščių į skaitančiojo sąmonę skverbiasi kaip gaivus ir sunkus bei stebėtinai lengvas potyris. Poetas naujausioje knygoje dialogą steigia per gamtos, pradedant žvaigždynais ir baigiant vėjais, ir žmogaus vienovę. Taigi Žaliakalnis virsta tokia vieta ir tokiu rajonu, kuris yra ir mieste, ir kartu atliepia ilgaamžę lietuvių gamtiškosios poezijos tradiciją. Poetas "vėjus gaudo" grįžęs iš ilgų klajonių po pasaulį – šis kalbėjimo akstinas ryškus ir visoje E.Janušaičio kūrybinėje biografijoje, ir eilėraščių rinkinyje "Vėjų gaudyklė". Tik bendraujant su gamta yra įmanomas žmogaus pokalbis su kita žmogiškąja būtybe. Juk kalbėjimasis tikrai įvyksta tada, kai kitame atpažįstame save, o savyje – tą mūsų draugą, su kuriuo kalbame. E.Janušaitis sukuria tokį eilėraščių žmogų, kuris neprimeta savosios vidujybės ir tik, ir net kviečia įsitraukti į pokalbį. Dar daugiau – nuo apsikeitimo žodžiais priklauso poeto ir mūsų visų išlikimas. Kai nutilsime, kalbėsis Žaliakalnio vėjai.

E.Janušaičio "Vėjų gaudyklė" – tai ir filotopinė poezija, nes čia kalbama ne apie meilę sau, o apie mylintį vietos apmąstymą. Žaliakalnis Kaune – tas retas rajonas, į kurį gyvenimo modernizacija, paprastai atplėšianti žmogų nuo meilės vietai, ėjo labai lėtai. Būtent todėl čia poetui nereikia nieko išrasti – būtina tik tęsti ankstesnių laikų kolektyvinę patirtį, ją pripildant bendravimo su žmonėmis (kiekvienas – vis kitoks) ir kalbant ne vien žaliakalniečiams, bet ir kauniečiams ir visiems Lietuvos skaitytojams. E.Janušaitis paprastu buvimu ir sveika saviironija nesureikšmina savęs, tačiau tik jo dėka viena ar kita pasaulio vieta tampa kultūringa ir turinti kolektyvinę atmintį. E.Janušaičiui nebūtina daug kalbėti apie save – tai už jį atlieka penkiolika jo poezijos knygų ir keli prozos kūriniai, leidžiantys tvirtai sakyti, kad ir po daugelio metų Žaliakalnis bus atpažįstamas kaip E.Janušaičio kūrybinė ir gyvenimiškoji savastis. Kiekvienas susitikimas, šiuo atveju ir "Kauno literatūros savaitėje", yra ir bus tam tikras nelabai dažnas šių dienų Lietuvoje kultūrinės atminties būdas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Kur dingo rinkimų kampanija?
    Kur dingo rinkimų kampanija?

    Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...

    8
  • Ugnis ir vanduo
    Ugnis ir vanduo

    Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...

    1
  • Žodžiais dvoko nepridengsi
    Žodžiais dvoko nepridengsi

    Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...

    1
  • Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
    Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje

    Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...

  • Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame
    Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame

    Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...

    2
  • Kai net ir galvai reikia renovacijos
    Kai net ir galvai reikia renovacijos

    Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...

    8
  • Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis
    Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis

    Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...

    1
  • Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
    Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs

    Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...

  • Šašo krapštymas
    Šašo krapštymas

    Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...

    6
  • Virtualybės tironija
    Virtualybės tironija

    Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...

    1
Daugiau straipsnių