Žaliakalnio poetas

O Kaune, šio miesto kultūroje gražiausią metų laiką pažymėjo ypatingas įvykis – festivalis "Kauno literatūros savaitė". Tai pirmasis tarptautinis literatūros festivalis, kurio renginiai vyksta tik Laikinojoje sostinėje. "Poezijos pavasaris" daugybę metų labai reikšmingai užsukdavo ir vis užsuka į Kauną, tačiau kauniečiu netapo ir dėl suprantamų priežasčių, tikriausiai, netaps. Pirmąją "Kauno literatūros savaitę" daugelis miestiečių ir svečių šiandien gali prisiminti kaip tikrai sėkmingą, įvairiapusį ir pavykusį festivalį.

Vienas mažiau pastebėtų, bet dėl to nemažiau svarbių festivalio renginių – susitikimas su poetu, rašytoju, bardu Edmundu Janušaičiu. Šįsyk daugiabriaunis kūrėjas publikai stengėsi pabrėžti savąjį buvimą ir laiką labai įdomiame Kauno rajone – Žaliakalnyje. Renginiu siekta pristatyti rašytoją, kuris yra daugelio iš mūsų kaimynas. Ir tikrai, E.Janušaitis susitikime su ištikimaisiais savo skaitytojais itin akcentavo socialinį žmogaus buvimo aspektą: labai svarbu rašytojui ir poetui buvo ir yra įsiklausyti į šalia (taip pat ir Žaliakalnyje) gyvenusių ir tebeminančių šio rajono gatves žmonių kasdienybę, sunkumus ir likimus. Daugelio poezijos ir kelių prozos knygų autorius labai pabrėžė tai, kad Žaliakalnį galime suvokti kaip ypač specifinių kvartalų – Italiankos, Brazilkos ir Argentinkos – junginį. Kiekviena to kvartalo gatvelė E.Janušaičio kasdienybėje ir kūryboje yra įgavusi savitą skonį, regėjimą, įsiklausymą ir kalbėjimą. Visas šias patirtis vienija esminis jautrumas ir atjauta, artinanti rašytoją, poetą prie moralinės gyvenimo problematikos, kuri nepaverčiama pamokslavimu. Kiekvienas Žaliakalnyje gyvena gal ir ne taip, kaip svajotų, bet taip, kaip gali, sugeba ir pajėgia. Spalvingi E.Janušaičio prisiminimai apie odiozinius artimesnius ar tolimesnius kaimynus "Kauno literatūros savaitės" renginyje skambėjo lyg pasakojimai, kurie kelia ir švelnią šypseną, ir skaidrų liūdesį.

Šiais beveik visuotinio susirūpinimo savimi laikais E.Janušaitis žmogiškąją kelionę supranta kaip pokalbį – tik dialogo metu mes išsipildome.

Praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po minėto festivalio renginių, kalbėti apie šių eilučių autorių E.Janušaitį paskatino ką tik į rankas pakliuvusi naujausia jo eilėraščių knyga "Vėjų gaudyklė". Kaip ir gyvenime, kaip ir susitikimuose, taip ir šiame poezijos tomelyje žaliakalnietis nuolat krepiasi į kitą žmogų. Šiais beveik visuotinio susirūpinimo savimi laikais E. Janušaitis žmogiškąją kelionę supranta kaip pokalbį – tik dialogo metu mes išsipildome ir poetinio išgyvenimo metu pajuntame gal ir iliuzinę, bet dėl to nemažiau stiprią susikalbėjimo galimybę. Prasmės dvelksmas iš "Vėjų gaudyklės" eilėraščių į skaitančiojo sąmonę skverbiasi kaip gaivus ir sunkus bei stebėtinai lengvas potyris. Poetas naujausioje knygoje dialogą steigia per gamtos, pradedant žvaigždynais ir baigiant vėjais, ir žmogaus vienovę. Taigi Žaliakalnis virsta tokia vieta ir tokiu rajonu, kuris yra ir mieste, ir kartu atliepia ilgaamžę lietuvių gamtiškosios poezijos tradiciją. Poetas "vėjus gaudo" grįžęs iš ilgų klajonių po pasaulį – šis kalbėjimo akstinas ryškus ir visoje E.Janušaičio kūrybinėje biografijoje, ir eilėraščių rinkinyje "Vėjų gaudyklė". Tik bendraujant su gamta yra įmanomas žmogaus pokalbis su kita žmogiškąja būtybe. Juk kalbėjimasis tikrai įvyksta tada, kai kitame atpažįstame save, o savyje – tą mūsų draugą, su kuriuo kalbame. E.Janušaitis sukuria tokį eilėraščių žmogų, kuris neprimeta savosios vidujybės ir tik, ir net kviečia įsitraukti į pokalbį. Dar daugiau – nuo apsikeitimo žodžiais priklauso poeto ir mūsų visų išlikimas. Kai nutilsime, kalbėsis Žaliakalnio vėjai.

E.Janušaičio "Vėjų gaudyklė" – tai ir filotopinė poezija, nes čia kalbama ne apie meilę sau, o apie mylintį vietos apmąstymą. Žaliakalnis Kaune – tas retas rajonas, į kurį gyvenimo modernizacija, paprastai atplėšianti žmogų nuo meilės vietai, ėjo labai lėtai. Būtent todėl čia poetui nereikia nieko išrasti – būtina tik tęsti ankstesnių laikų kolektyvinę patirtį, ją pripildant bendravimo su žmonėmis (kiekvienas – vis kitoks) ir kalbant ne vien žaliakalniečiams, bet ir kauniečiams ir visiems Lietuvos skaitytojams. E.Janušaitis paprastu buvimu ir sveika saviironija nesureikšmina savęs, tačiau tik jo dėka viena ar kita pasaulio vieta tampa kultūringa ir turinti kolektyvinę atmintį. E.Janušaičiui nebūtina daug kalbėti apie save – tai už jį atlieka penkiolika jo poezijos knygų ir keli prozos kūriniai, leidžiantys tvirtai sakyti, kad ir po daugelio metų Žaliakalnis bus atpažįstamas kaip E.Janušaičio kūrybinė ir gyvenimiškoji savastis. Kiekvienas susitikimas, šiuo atveju ir "Kauno literatūros savaitėje", yra ir bus tam tikras nelabai dažnas šių dienų Lietuvoje kultūrinės atminties būdas.