XX a. palydos

Nesibaigiančią pasaką su istoriniais ritualais, šimtametės supervalstybės simboliais, princų vestuvėmis ir žemiška kasdienybės idile pasauliui dovanojanti karališkoji Vindzorų šeima šiandien dalijasi savo skausmu.

Šeštadienį į paskutinę kelionę bus išlydėtas karalienės Elžbietos II sutuoktinis princas Filipas. Apie Edinburgo hercogo asmenybę, nuopelnus monarchijai, o labiausiai – jos valdovei, jau parašyta gausybė tekstų. Tačiau net ir jie nepadės iki galo suprasti, koks gi buvo princas Filipas. Galime baigti oskfordus, gauti britiškuosius pasus, išmokti aristokratiškų manierų ar net įsilieti į Jungtinės Karalystės elitą, tačiau, negimę karaliaus valdinių šeimoje, nesuvoksime, ką reiškia mylėti ar nekęsti savojo monarcho (ar monarchės), jo(s) gimimo dieną švęsti tarsi savą, jo(s) žodžio laukti tarsi padrąsinimo, nuodėmės išrišimo ar gūdžiausios nakties pabaigos. Tad ir ši karališkoji mirtis mums reiškia ką kita nei ūkanotojo Albiono gyventojams. Bendra tik viena: tai ženklas apie neišvengiamai artėjančią epochos pabaigą.

Bendra tik viena: tai ženklas apie neišvengiamai artėjančią epochos pabaigą.

Privilegijos gyvendami naujajame tūkstantmetyje, naujajame amžiuje, kartkartėmis įkvėpti praeities oro neteksime, vos iškeliaus paskutiniai XX a. senbuviai, istorinių įvykių, kurių žaizdas vis dar gydome, liudininkai. Tie, kas kaip princas Filipas išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Kas gyvenęs gerokai labiau į rytus pažino politikos beprotysčių ir asmeninės laisvės kainą, kas ne dėl asmeninių ambicijų ar bankroto, bet dėl primestų aplinkybių keliskart turėjo kurti sau naują gyvenimą. Būti nublokštam į tremtį ar egzilį, išgyventi sąžinės kankinystę – tai ne tas pats, kas, pasirinkus ekonominę emigraciją, kurti naują buitį ar savo noru keisti tikėjimą. Būti savanoriu taikos metu – ne tas pats, kas tėvynę ginti žudant svetimos kariuomenės eilinį. Pasijusti reikšmingam maitinant Afrikos vaikus – ne tas pats, kas rizikuojant savo šeimos gyvybe slėpti žydų šeimą.

Išlydėję XX a. senbuvius atsisveikinsime su epocha, kurioje būta daugybės pavojų, nepagydomų ligų, bet daug mažiau eufemizmų; kurioje natūralus buvo ne tik moterų grožis, bet ir politikų kalba, laikysena, kur intelektualai tarnavo savai tiesai, o ne pataikavo miniai ir rinkai. Ir taip, atsisveikinsime su pasiaukojančios meilės, amžinybę trunkančios santuokos epocha. Pastarąją, skaičiavusią net 73 metus, puoselėjo ir princas Filipas, karjeros, tikėjimo ir paveldėtų titulų atsisakęs tam, kad taptų savosios širdies karalienės šešėliu.


Šiame straipsnyje: Princas Filipaspalydosmirtis

NAUJAUSI KOMENTARAI

kaunas

kaunas portretas
taip visko po truputi" pabarstyta" ;;kad neaisku ar XX amz,gaila ,ar princo Filipo ,kuriam Gamta -motina ir Britanijos socdraudimo rupestis ===suteike galimybe tureti 100metu ilgumo gyvenima??Atsiprasau.

X.

X. portretas
Geras tekstas.

Autorė teisi, bet daugeliui liūdna

Autorė teisi, bet daugeliui liūdna portretas
Atsisveikiname su Europa, kurioje "Garbė buvo brangesnė už gyvenimą" Dabar gyvename visuomenėje, kurioje degraduoja moralė, padorumas, žmogiškasis orumas, matome kaip įsigali nežabotas godumas, kiaulių tvarto kultūra ir leksika.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

  • Atsarginiai piliečiai
    Atsarginiai piliečiai

    Referendumas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo turint ir kitos šalies pilietybę įvyko, tačiau laukiamų rezultatų neatnešė. Keisti šalies Konstitucijos 12-ąjį straipsnį sutiko kiek daugiau nei 1 mln. rinkėj...

    2
  • Aikštei reikia konkretumo
    Aikštei reikia konkretumo

    Svarstydami, už ką balsuoti, žmonės klausinėjo vienas kitą: ar pakeis ką nors naujasis tautos vadas ar ir toliau sruvensime įkyrėjusia vaga? ...

    6
  • Savivertės nuospaudos
    Savivertės nuospaudos

    Šiandien „Eurovizijoje“ nuskambės lietuviškai atliekama daina, pakėlusi visą Malmės areną ant kojų. Koks pasididžiavimas sava kalba! Nereikia nė 1,3 mln. eurų, už kuriuos Valstybinė lietuvių kalbos komisija ketina stiprint...

    6
  • Skaitymo pagirios
    Skaitymo pagirios

    Skaudėjo galvą, nes gegužęs 7 d., kaip ir kasmet, buvo švenčiama Knygos diena. Skaitytoja vėl padaugino – per daug prisiskaitė, nes be saiko varė iki paryčių. Tada prisiekė – daugiau nė puslapio, na, nebent tik savaitgaliais ir t...

    1
  • Lauko išvietės paveldas
    Lauko išvietės paveldas

    Kerenskių giminės atstovas Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970) jau buvo dingęs, tačiau Laikinosios vyriausybės nariai to dar nežinojo ir 1917 m. spalio 25 d. (pagal Julijaus kalendorių) popietę susirinko į paskutinį savo posėdį. ...

    19
  • Auksinis aštuonetas
    Auksinis aštuonetas

    Yra toks smagus filmas „Oušeno aštuntukas“ apie pramuštgalvių šutvę ir jų tobulą vagystę. Bet kalba šįkart ne apie holivudišką versiją. Lietuviškas variantas kur kas įdomesnis – čia a...

    2
  • Kodėl mes ne Amerika?
    Kodėl mes ne Amerika?

    Kodėl mūsų rinkimų kampanijos atrodo kaip melancholijos persmelktas moliūgas juodame lauke. Lauke, kur mėnulis šviečia visur, išskyrus jį. ...

    7
  • E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai
    E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai

    Buvęs (ir galimai būsimas) JAV prezidentas Donaldas Trumpas į aljansus žiūri per sandorių prizmę. Jo kalbose nėra miglotos retorikos apie vadinamosios D dienos išsilaipinimą, Berlyno sieną ar džiaugsmingą Europos susivienijimą 1989–19...

    6
  • Poetų ar miestų karas?
    Poetų ar miestų karas?

    Kiekviena XX a. kauniečių karta užaugo su sava Vilniaus idėja. Dabar nė vienas jų vasaros neįsivaizduoja be pajūrio, tarpukariu ateities neįsivaizdavo be Vilniaus. Jų nenoru „nurimti be Vilniaus“ sumaniai pasinaudojo ir Kremlius, š...

    3
  • Kiekviena diena – lyg asilų šventė
    Kiekviena diena – lyg asilų šventė

    Vos tik dienraštyje pasirodė straipsnis apie trijų Baltijos šalių sėkmę, patirtą per 20 metų Europos Sąjungoje, iškart sučiurleno komentatorių pagiežos upeliai. ...

    21
Daugiau straipsnių