Geri radikalios dešinės rezultatai Europoje nėra naujiena. Ši partijų šeima pradėjo kilti dar nuo priešpaskutinio XX amžiaus dešimtmečio. Anksčiau buvo populiari teorija, kad jie remiasi į vidutiniškai vyresnius ir mažesnio išsilavinimo rinkėjus: jų konservatyvią reakciją prieš multikultūralizmą ir progresyvumą.

Bet dabar radikali dešinė pramuša savo ankstesnes lubas ir išeina į platesnius sluoksnius. Už ją balsuotų jau kas trečias austras. Tyrimai apie „Alternatyvą Vokietiją“ rodo, kad jų elektorato socialinis profilis nėra kažkuo ypatingas. Po šių rinkimų atliktose apklausose matome, kad partija yra panašiai populiari daugumoje amžiaus grupių. Už ją balsavo 21 procentas tarp jaunimo iki 24 metų – tiek, kiek ji gavo iš viso.

Įdomu tai, kad patys vyriausi vokiečiai – virš 70 metų amžiaus – yra daugmaž atsparūs radikaliai dešinei. Šioje grupėje „Alternatyva Vokietijai“ gavo tik 10 proc. balsų, o parama socialdemokratams ir krikščioniams demokratams buvo didžiausia.

Kas vyksta?

Paprasčiausias atsakymas būtų Vakarų visuomenių pavargimas nuo imigracijos ir jos keliamų įtampų. Bet tai tik dalis mozaikos. Kultūriškai įvairiuose miestuose su didelėmis imigrantų populiacijomis – pavyzdžiui, Vienoje ir Berlyne – balsavimas už radikalią dešinę yra reikšmingai mažesnis už šalių vidurkius. 

Čia verta trumpai pakomentuoti sąvokas. Kodėl būtent radikali dešinė? Šis terminas atsirado, kai buvo siekiama atskirti tokias partijas nuo pirmosios XX a. pusės fašistinių judėjimų.

Tada viskas buvo aišku. Politinės reakcijos į modernybę pasiūlė tris režimus, kurie atliepė centro ir kraštutinių jėgų perskyrą. Partijos centre rėmė demokratiją, nors ir įsivaizdavo ją skirtingai – nuo demokratinio socializmo iki laisvos rinkos liberalizmo. Kraštutinė dešinė neslėpė savo simpatijų fašizmui. Komunistai propagavo komunizmą. Taigi, žinojome, kad kraštutiniai poliai yra prieš demokratiją.

Amžiaus pabaigoje galvą vėl pradėjo kelti partijos į dešinę nuo centro. Bet jos nebuvo prieš demokratiją ir nesiūlė fašizmo. Retorikoje atrodė netgi atvirkščiai. Šios partijos save pristatė kaip tikruosius žmonių atstovus prieš politinį elitą. Kuris, pagal radikalios dešinės įsivaizdavimą, yra susimokęs ir nutolęs nuo visuomenės.

Todėl dažniausiai yra tikslinama – ne šiaip sau radikali dešinė, o radikali populistinė dešinė.

Pastebiu, kad šį terminą akademijoje ir viešojoje erdvėje pradėjo keisti senasis – kraštutinė dešinė (angl. far right). Viena vertus, teigiama, kad tai toks skėtinis terminas, apimantis įvairias partijas, esančias į dešinę nuo centro. Kita vertus, argumentuojama, kad nors daugelis jų – pavyzdžiui, ta pati Austrijos Laisvės partija – nėra prieš demokratiją kaip žmonių valdžią, jos kritikuoja liberalios demokratijos principus. Skeptiškai žiūri į nerenkamas institucijas, teisinės valstybės principus, politinį pliuralizmą.

Teisybės dėlei, šitą mąstymą bene geriausiai įvardijo Donaldas Trumpas: „Kas gelbsti savo šalį, nepažeidžia įstatymo.“ Problema ta, kad gelbėjimą galima įsivaizduoti labai skirtingai. Dažnam diktatoriui atrodo, kad jis kažką gelbėja.

Pats esu linkęs prie radikalios dešinės termino – iki tikro fašizmo dabarties judėjimai netraukia. Kol kas.

Taip pat reikia pripažinti, kad šių partijų retorikoje apstu nuorodų į veiksmus, kurie silpnintų demokratiją. Kartais tos nuorodos visiškai akivaizdžios. Pavyzdžiui, Austrijos Laisvės partijos lyderis Herbertas Kicklas yra pasakęs, kad valdžioje imtų pavyzdį iš Viktoro Orbano. Reikėtų pabrėžti, kad Vengrijos valstybė – nuo parlamento iki žiniasklaidos ir teismų – yra visiškai užvaldyta V. Orbano ir jo partijos.

Todėl demokratija Vengrijos nepavadinsi. Pridėkime du prie dviejų ir mums bus aišku, kuria kryptimi žiūri populiariausia Austrijos partija.

Čia galima sugrįžti į priežastis, kodėl radikali dešinė populiarėja. Ir tarp jaunimo. 

Journal of Democracy rašo apie kolektyvinės atminties veiksnį – tokios Vakarų visuomenės kaip Austrija jau neatsimena, ką reiškia gyventi autoritarinio režimo sąlygomis. Todėl nuosaikių partijų įspėjimai tiesiog nepasiekia didelės dalies ausų. Žmonės neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Kad liberalias institucijas kritikuojantys veikėjai gali jas demontuoti. Už radikalią dešinę Vokietijoje ir Austrijoje balsuojantys jauni žmonės tikriausiai mano, kad demokratijos griūtis nėra įmanoma. Nors pašonėje turi Vengriją.

Tokia kolektyvinė politinė užmarštis yra pavojinga.

Šiais laikais demokratijos žūva subtiliau ir lėčiau. Niekas jums nesakys, kad štai imsime ir pastatysime fašizmą per kelis mėnesius, kaip tą darydavo tarpukariu. Demokratijos erozija prasidės palaipsniui. Paspaudžiant visuomeninį kanalą. Pakeičiant dalį teisėjų. Ignoruojant įstatymus ir juos keičiant pagreitinta tvarka.

Radikalai sakys, kad tai daro dėl tautos. Tačiau jie tai padarys dėl savęs. O užmarštyje paskendę rinkėjai radikalus įgalins.