Visi šlovinkite Taivaną

Gražiąja sala (Ilha formosa) kadaise praminto Taivano taip pat nederėtų statyti į vieną gretą su Valerijaus Meladzės (1965) ir Filipo Bedrosovičiaus (1967) lytinės sueities kultą išpažįstančių luhanskelonų ir doneckinų Gruzijoje ar Ukrainoje įkurtomis separatistinėmis liaudies respublikomis.

Taivano (Kinijos Respublikos) politinę padėtį ir jo santykius su bolševikų režimu (Kinijos Liaudies Respublika) geriausiai reprezentuoja pirmosios Williamui Shakespeare‘ui (1564–1616) priskiriamos pjesės "Makbetas" (Macbeth, 1606) eilutės: "Kada gi vėl mes susibursime trise?/ Kai dangų skros griausmai, žaibai ir lietūs?/ Kai tik chaosas žemėje nuslūgs,/ Kai vienas mūšyje laimės, o kitas žus."

Revoliucija Kinijoje prasidėjo ne tada, kai apaštalas Mao (1893–1976) patyrė pirmąją erekciją, skaitydamas Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) kliedesius, ir ne tada, kai raudonuoju maru užsikrėtę kretinai Kinijos gatvėse pradėjo mojuoti Mao citatų knygele bei kažką rėkti praeiviams.

Kinijos revoliucija prasidėjo tada, kai nuosaikūs dešinieji buržua nacionalistai gana taikiai likvidavo kelis tūkstančius metų Kinijos žemes valdžiusią monarcho instituciją. Prasidėjo krašto modernizavimas. Iš pradžių iškilo Sun Yat-senas (1866–1925), kurį kai kas sieja su įvairiomis masonus primenančiomis slaptosiomis draugijomis, siekusiomis nuversti svetimšaliais laikytų mandžiūrų dinastiją Kinijoje.

Po to valdžioje atsidūrė Yuan Shikai'us (1859–1916), kuris buvo trumpam pasiskelbęs imperatoriumi, kiek vėliau iškilo Chiang Kai-shekas (1887–1975).

Kinijoje siaučiantys permainų vėjai neatnešė visiems trokštamos laimės, tad netrukus savo galvas pradėjo kelti komunizmo šalininkai. Iš pradžių dešinieji ir kairieji bendradarbiavo, po to – kovojo.

1937 m. vasarą į Kiniją pradėjo veržtis Japonijos imperijos pajėgos, tad kairieji ir dešinieji trumpam nutraukė vidaus kovas. Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) metais Kinijos ateities klausimas vis įsiskverbdavo į vakariečių sąjungininkų diskusijas, tačiau kova su Trečiuoju reichu ir Japonija nustumdavo šią temą į ketvirtąjį planą.

"Su Chiang Kai-sheku susitikau pirmą kartą. Man padarė įspūdį jo ramus, santūrus ir dalykiškas būdas. Tada jis buvo savo galios ir šlovės viršūnėje. Amerikiečių akyse Chiang Kai-shekas buvo vienas įtakingiausių pasaulio veiksnių. Kovotojas už "naująją Aziją". Neabejotinai nepalaužiamas Kinijos gynėjas nuo japonų invazijos. Kietas antikomunistas. Tarp amerikiečių buvo plačiai paplitusi nuomonė, kad po pergalės šiame kare jis vadovaus ketvirtajai pasaulio galybei. Nuo tada daugelis, kurie anuomet laikėsi tokio požiūrio ir tokių vertybių, jų išsižadėjo. Nors aš tada taip aukštai nevertinau Chiang Kai-sheko galios ar Kinijos naudingumo ateityje, atkreipčiau dėmesį į tai, kad Generalissimo vis dar siekia tų pačių kadaise jį taip plačiai išgarsinusių tikslų. Tačiau dabar jo paties šalyje jį nugalėjo komunistai, ir tai yra labai blogai. Maloniai pasikalbėjau su ponia Chiang Kai-shek, man ji pasirodė nuostabi ir žavinga. Rooseveltas pasirūpino, kad mus visus drauge nufotografuotų per vieną susitikimų prezidento viloje, ir nors daugelis ankstesnių Generalissimo gerbėjų dabar jį ir jo žmoną laiko nedorais ir korumpuotais reakcionieriais, man smagu turėti šią nuotrauką kaip suvenyrą", – savo memuarų ketvirtojo tomo šeštajame skyriuje pasakojo britų politikos pitbulis Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis (1874–1965).

Pasibaigus pasauliniam karui, kairiųjų ir dešiniųjų kovos Kinijoje atsinaujino. Po vadinamosios Huaihai kampanijos (1948 m. lapkritis–1949 m. sausis) daugeliui tapo aišku, kad Kiniją valdys bolševikai, tačiau raudonųjų triumfo nebuvo galima laikyti absoliučia pergale, mat komunistams nepavyko visiškai sunaikinti savo priešo.

Chiang Kai-shekas pabėgo, o kartu su juo atsitraukė beveik du milijonai žmonių. Taivano saloje įsitvirtinę Kinijos dešinieji sukūrė savo mažą pasaulėlį, kuris, šiuo metu net ir neturėdamas oficialaus valstybės statuso, yra vienas pažangiausių, turtingiausių ir labiausiai išsivysčiusių pasaulio kraštų. Jis lyginamas su Japonija, Singapūru, Pietų Korėja ir britų valdytu Honkongu.

Iš pradžių kai kurios valstybės nepripažino komunistų valdžios ir Taivano atstovus laikė tikraisiais Kinijos šeimininkais, tačiau XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje padėtis pasikeitė.

"Nuo pat pirmos dienos su prezidentu Nixonu siekėme atkurti taiką planetoje. Sužinojome, kad Sovietų Sąjunga ir Kinija buvo veikiau priešės nei sąjungininkės. Matėme, kad susiklosčiusios aplinkybės kelia grėsmę natūraliai pasaulio tvarkai. Kinija buvo tarsi iškritusi iš tarptautinių santykių tinklo. Mūsų planas – grąžinti ją į tarptautinę areną, kad Sovietų Sąjungai būtų dėl ko nerimauti. Iš šio sumanymo tikėjomės ir daugiau naudos. Galbūt pagerinus santykius su kinais, šiems pavyktų įtikinti vietnamiečius nusileisti derybose", – tvirtino "Realpolitik" akrobatas Heinzas Alfredas Kissingeris (1923).

XXI a. antrajame dešimtmetyje padėtis dar kartą apsivertė aukštyn kojomis, mat vis labiau kalbėta apie gresiančią Jungtinių Valstijų ir Kinijos Liaudies Respublikos konfrontaciją.

2016 m. gruodį Taivano prezidentė Tsai Ing-wen (1956) nusprendė paskambinti ekscentriškajam Donaldui Johnui Trumpui (1946) ir šis pakėlė ragelį bei apie pokalbį pranešė savo "Twitter" paskyroje.

Kodėl? Todėl, kad, kalbant reperių žargonu, čia yra Jungtinės Amerikos Valstijos, kale, o ne koks nors pamaskvės turgus, tad, kai uolus klientas, perkantis iš tavęs ginklų bei technikos už šimtus milijonų dolerių, tau skambina, norėdamas pasveikinti tave su dukters vedybomis arba pirmojo anūko gimimu, tu privalai pakelti ragelį.