"Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome", – maždaug taip viešai paatviravo skandalingasis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis.
Kilus lietuviškam šurmuliukui, pragmatiškasis Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas surašė laiškelį, kuriame, cituojant ir diktatorių Józefą Piłsudskį ir kultūrininką Mykolą Romerį, išsakomas vienas pagrindinis argumentas, kurį įvairiai pakreiptą mini ir Czesławas Miłoszas, ir Tomas Venclova.
Argumentas paprastas: įsivaizduokime, jei pačiam Vilniui it sąmoningam subjektui būtų patikėta teisė rinktis, ar likti būrelyje lenkiškos provincijos miesčiokų, eiliniam tarp kitų prasčiokų, ar tikra sostine tegu ir mažesnės, ne tokios galingos valstybės, ką gi jis vis dėlto pasirinktų? Akivaizdumas yra stiprioji šio argumento pusė – argumento iš esmės kultūrinio, tačiau turinčio neabejotinų politinių padarinių. Jei įsivaizduosime Vilnių kaip vieną iš Europos sostinių, jam tiesiog privalu būti Lietuvos (nors nebūtinai vien lietuviškam). Jei Vilnius yra lenkiškas, tiksliau – Lenkijos, tuomet jis – gūdi Rytų Europos provincinės valstybės periferija.
Mums, gyvenantiems Vilniuje, 2009-ųjų Europos kultūros sostinėje, visiškai akivaizdu, kokį likimą pasirinktų pats Vilnius. Maždaug mūsų sostinės dydžio Lenkijos provincijos miestelyje Bydgoščiuje gimusiam R.Sikorskiui toks pasirinkimas nėra akivaizdus. Arba, tiksliau, akivaizdu jam visiškai kitkas.
Drįsčiau manyti, jog būtent čia mes susiduriame su vadinamosiomis fundamentaliomis prielaidomis. Tų prielaidų šaknys iracionalios, jos nepasiduoda pamatuotiems argumentams. Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, tačiau fundamentalistinis akivaizdumas paprastai kyla iš iracionalumo, o svarstančią abejonę gimdo būtent racionalus požiūris. Tad pamėginkime pasvarstyti, kas gi čia akivaizdu, o kas gal ne visai.
Gal išties R.Sikorskis nenorėjo tyčia pakenkti dviejų artimų šalių santykiams, kaip tvirtina Vytautas Landsbergis savo "sakė pasakė": "Bet per Lietuvos užutekį nusirito ratilai, kai ministras įmetė keistą neprašytą akmenėlį, be jokio konteksto pastebėdamas, esą kai kurie Lenkijoje nemaną, jog Vilnius buvo lenkų okupuotas." Gal išties, pasak V.Landsbergio, vertėtų paprastiems Lietuvos piliečiams katalikams "pasimelsti už poną R.Sikorskį, sykiu ir už kitus Lenkijos politikus, kad mažiau darytų klaidų sesės Lietuvos atžvilgiu." Gal reikėtų kol kas tiesiog atleisti, esą sakė pasakė, pasitaiko visiems. Gal.
O gal – kitaip. Gal jis sakė pasakė, nes visuomet būtent tai ir turėjo galvoje. Gal ant to keisto ir neprašyto akmenėlio ir yra sumūryta didžioji mūsų bendros istorijos dalis. Nes jie į mus visuomet žvelgė iš aukšto – kaip į mužikus litvinus, netašytus stuobrius. Panašiai kaip mes žvelgiame į tuteišus ar gudus. Gal dabar ne jau Rusija, likusi už tvirtų ES ir Šiaurės aljanso sienų, o būtent Lenkija, prižiūrint Amerikai seseriškai glamžanti mus bendrame ES kieme, palengva tampa realia problema – ta klastinga vilke, ant kurios užšokome sprukdami nuo rusiškos meškos.
O dabar pridėję ranką prie širdies pamėginkite atsakyti, kuris požiūris mums artimesnis, akivaizdesnis. Ir kuris, jūsų manymu, būtų artimesnis jiems. Jei pavyktų tai padaryti gana sąžiningai, priartėtume prie fundamentaliųjų prielaidų, kurias dažniausiai ir aptarnauja pati rafinuočiausia ir racionaliausia argumentacija. Priartėję gal galėtume apsispręsti, ar esame pasiryžę tomis prielaidomis besąlygiškai vadovautis.
Tautiniai dievai dažnokai nepakantūs. Ir akivaizdumas – jų prigimtinė liga. Norint nepakliūti į tų dievų rekrutus, neišvengiamai tenka grįžti prie neapibrėžto, svarstančio, o ne akivaizdaus racionalumo. Racionalumo, kuris šiame kontekste laikosi mažiausiai dviejų taisyklių. Pirmoji būtų visais būdais vengti kategoriško akivaizdumo, esą mes puikiai žinome, kas tokie yra lenkai ir ką iš tikrųjų galvoje turėjo R.Sikorskis. Šiuo atveju tikriau yra iki galo tiksliai nežinoti, nei nuo pat pradžių būti kažkuo tvirtai įsitikinusiam. Antroji taisyklė susijusi su reikalavimu, kiek įmanoma vengti bendrybių "mes", "jie" ir naudoti atskirybes, konstruoti asmenišką santykį.
Asmeniškai aš tuo R.Sikorskiu nepasitikėčiau, manau, kad jis prieš rinkimus apsvaigęs leptelėjo tai, ką išties galvoja, kur link jį veda jo fundamentalios prielaidos. Manau, kad lenkiška pagunda Litwai Srodkowai, kažkokiai lenkiškai neožečpospolitai, įvairiai įtraukiančiai į savo orbitą ir Lietuvą, vis dar yra atsekama. Tačiau tai juk ne pasaulio pabaiga. Gyvename kitokioje Europoje, kitokiame pasaulyje, turime savo valstybę. Kita vertus, ir Lietuvoje, ir Lenkijoje yra nemažai žmonių, sąmoningai pasiryžusių nesivadovauti emocinėmis prielaidomis, farširuotomis istoriniais prieskoniais. Žmonių, kuriems kur kas svarbesnis asmeninis, personifikuotas, sukultūrintas kontaktas, nei nuožmiai abstraktūs "jų" ir "mūsų" santykiai prieš pasirašant Liublino uniją ir kai buvo sulaužyta Suvalkų sutartis. O ir ministrai mūsų pasaulyje neamžini. Išeitų, gal ir verta sutikti su V.Landsbergiu – "sakė pasakė". Sutikti, tačiau įvairias su nacionalizmu susijusias pagundas, pastaruoju stiprėjančias visoje Rytų Europoje, atidžiai stebėti. Visai galimas daiktas, jog agresyviomis bendrybėmis ginkluotų tautinių dievų laikai vis dėlto artėja.
Naujausi komentarai