Gyvenimas šįsyk parašė juodąjį scenarijų, kuriame nebepakanka žaisti gerumą su TV pulteliu ant sofos: paaukojai porą eurų kuriai nors akcijai – ir jautiesi gavęs indulgenciją. Ukrainiečių kančia atvėrė vos užsitraukusias mūsų kelio į laisvę žaizdas, atrakino bendradaliams mūsų širdis ir namų duris. Net patys nustebome – kiek turime gerumo! Jis neapsinešė merkantiliškumo dulkėmis, neapaugo sotumo lašiniais. Dalijomės kuo įmanydami, klausydamiesi staiga taip įnirtingai ėmusios plakti širdies, kuri prisiminė savo prigimtį – mylėti, dalytis, rūpintis.

Ilga šiemet kelionė į šviesą, tačiau tos šviesos tiek, kad spinduliai ir karo debesis skrodžia. Ir kaip niekad giliai į širdį įkritę popiežiaus Jono Pauliaus II kadais pasakyti žodžiai: „Nepasilikite neviltyje. Mes – Velykų žmonės, aleliuja yra mūsų giesmė.“

Ilga šiemet kelionė į šviesą, tačiau tos šviesos tiek, kad spinduliai ir karo debesis skrodžia.

Mes – Velykų žmonės. Kančia mums – ne priešas, o mokytojas. Mes sugebame ne tik prašyti malonių, ne tik niurzgėti dėl negandų, ne tik priekaištauti, esą Dievas kurčias, bet ir kalbėtis su Juo – širdimi. Mes pajėgiame prisikelti kasdien ir, nusibrozdinę kelius į abejones, nusivylimus, netikėjimus, – vėl eiti.

Šaltas šis pavasaris – gal ir neišblizginome langų, neišvalėme visų namų kertelių senoviniu papročiu. Tačiau svarbiausias Velykų paprotys – įsileisti šviesą į savo širdį. Ir tikėjimą, kad Dievas prisikėlė. Net tada, kai tamsa tokia juoda, jog net širdies plakimo nebegirdėti.

Aleliuja! Grįšime iš bažnyčios nugiedrėję, su Prisikėlimo žinia. Sėsime prie stalo, sudėję į lėkštes simbolinius palinkėjimus – ne picas, sušius ar prekybos centre paskubomis nupirktus pusfabrikačius, o su meile paruoštus patiekalus. Daušime pačių išdailintus margučius, vaišinsimės pagal mamos ar močiutės receptą iškeptu pyragu. Ir sveikinsime vieni kitus gyvai – ne socialiniuose tinkluose patiražuota banalybe. Mes juk – Velykų žmonės.