Ot padainuosi Palangoje „Bielyje rozy“, ir kas?! Tiesiog muzikinis pagardas „Močiučių rezidencijos“ vaišėms. Gal taip ir būtų praslydę, jei ne budrūs internautai – sukėlė pasipiktinimo bangą, privertusią atsakingai sureaguoti. „Gėda, kad taip atsitiko, kad prisidirbome“, – pripažino restorano šefas.

Ukraina kiekvieną dieną kovoja už tai, kas gyvybiškai svarbu kiekvienam  mūsų, todėl nėra nekaltų pasirinkimų. Netgi tada, kai atrodo, kad nuo mūsų mažai kas priklauso, yra būdų pademonstruoti savo poziciją ir tiesią nugarą.

Pasaulį pašiurpino faktas, kad raudonąjį kilimą karo agresoriui Aliaskoje patiesė amerikiečių kariai, dargi klūpomis. Atrodytų, ne mūsų sprendimas, ir ką čia padarysi... O padaryti galima.

Netgi tada, kai atrodo, kad nuo mūsų mažai kas priklauso, yra būdų pademonstruoti savo poziciją ir tiesią nugarą.

„Tampa akivaizdu, kad raudonas kilimas nebėra garbingų svečių sutikimo simbolis. Nuo šiol jis asocijuojasi su karo nusikaltėlių, agresorių, diktatorių ir teroristų pasirodymu. Mums tai nebėra pagarba ir iškilmingumas, o krauju paženklintas ženklas, praradęs bet kokią kilnumo prasmę“, – išreiškė savo poziciją Utenos kultūros centro darbuotojai, nusprendę daugiau nebenaudoti raudonojo kilimo.

Tačiau yra „čia“ žmonių, kuriems už „ten“ praliejamą kraują ir trypiamą laisvę esti svarbesnių reikalų. „Nejaugi dabar raudoną kilimą visai uždraus?!“ – sunerimo jie. Juk raudonasis kilimas, anksčiau tiestas karaliams, popiežiams, diplomatams, šiandien gali būti patiestas ir baro atidarymo svečiams.

Kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje tenka daryti moralinius pasirinkimus, tačiau į nugarą alsuojantis karas priverčia itin tiesmukai apsispręsti: kurioje pusėje aš? Ir kai neturi tiesios nugaros, telieka klauptis.