Technologijos teologija Pereiti į pagrindinį turinį

Technologijos teologija

Prieš 800 metų Vakarų pasaulio žmogus per savo gyvenimą pamatydavo tiek naujų atvaizdų, kiek šiandienis žmogus išvysta per vieną dieną, – tokia ištarmė šiandien skelbiama daugelio pasaulio universitetų humanitarinių mokslų ir menų krypčių studentams.

Ramūnas Čičelis
Ramūnas Čičelis / Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvendamas pamiškėje ar prie upės, toks žmogus turėdavo nueiti netrumpą atstumą tam, kad sužinotų, kas vyksta anapus jo regėjimo lauko, kurį įrėmino horizonto linija. Šiandien beveik mitologiškai skamba faktai, kad eilinis Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pilietis per gyvenimą vos vieną ar kelis kartus apsilankydavo ne gretimame kaime, o valstybės sostinėje. Itin ribotų susisiekimo ir susižinojimo galimybių ribojamas asmuo būdavo nuolat priverstas nenukrypti nuo esaties dabartyje ir konkrečioje vietoje, kurioje gyveno. Vietoje laikraščių riteriškojoje Europoje plačiu mastu keliavo šaukliai, kurie miestelių aikštėse pranešdavo esmines naujienas – tik toks išsiveržimas iš konkrečios erdvės ir aktualiojo laiko ribų buvo įmanomas.

Mūsų laikais retas gali pasigirti savo dienas leidžiantis panašiai į Viduramžių žmogaus pavyzdį. Dar daugiau, tie „tamsieji“ amžiai istorijos vadovėliuose ištisas kartas būdavo įvardijami kaip didžiulio technologinio atsilikimo laikai. Viduramžiai dabar dažniausiai asocijuojami su tamsybe, prietarais ir kitokiais visuotinio regreso požymiais. Mediavistika – mokslo šaka, nagrinėjanti viduramžių mąstymą ir gyvenimą, – buvo ir tebėra saujelės mokslininkų interesų sritis, kuri atveria neregėtą ir netikėtą to laikotarpio sudėtingumą ir įdomumą. Visgi, viena išvada, gretinant viduramžišką žmogaus sampratą su teologinėmis tiesomis, peršasi tiesiog primygtinai: mūsų padermė iki virtualybės išradimo buvo gana nuosekliai besilaikanti Dievo kaip visur esančios galios ir jėgos idėjos. Atsiradus laikraščiams visuomenės ėmė gyventi ne vien ten, kur jų akivaizdžiai būta, – tapo įmanoma patirti tokią tikrovę, kuri daugeliui žmonių nei matyta, nei girdėta. Pastaruosius 30 metų, po interneto išradimo, kalbėti apie visur esantį Dievą tapo nepatogu ir nepriimtina, nes šiandien visur ar beveik visur pasaulyje yra arba bent jau privalo būti internetas. Kai prabylame apie mūsų laikų dvasingumo stygių, nederėtų pamiršti, kad dabar dvasios kiekis matuojamas ne Bažnyčios registruojamais stebuklais ir kitokiais šventumo kriterijais, o gigabaitais ir terabaitais.

Neužteko šių dienų žmogui prarasti sakralųjį matmenį, todėl išrasti socialiniai tinklai. Vėlgi, palaimingais Viduramžiais Miguelis de Cervantezas parašė romaną „Don Kichotas“, kurio veikėjai buvo pasirengę aukotis vieni dėl kitų, siekė geresnio pasaulio, turėjo savo gyvenimo misiją, kurią daugiau ar mažiau įsisąmonindavo ir įmanomai įgyvendindavo. XXI a. trečiojo dešimtmečio žmogui žygdarbis yra ne paaukoti savo gyvybę dėl artimojo ar draugo, ne pagerinti tikrovę, o tik spustelėti išmaniojo telefono mygtuką „patinka“, – tik tiek beliko iš heroizmo, pasiaukojimo ir riterių kurtuazijos, pagal kurią įsimylėjėlis turėdavo gana ilgą laiką damai įrodinėti savo ketinimų rimtumą ir platų užmojį. Šiandien meilė persikėlė į ekraną ir atvaizdą – asmenukė kartu reiškia daugiau nei žodis ar didingas poelgis.

Šiandien meilė persikėlė į ekraną ir atvaizdą – asmenukė kartu reiškia daugiau nei žodis ar didingas poelgis.

Žvelgiant iš teologinės perspektyvos, tokios mūsų žmogiškųjų santykių slinktys ir dar dažniau tektoniniai lūžiai reiškia ištisos Vakarų civilizacijos ir netgi didžiosios pasaulio dalies nusigręžimą į sekuliarumo pusę, atmetant tai, ką seniau nei prieš du tūkstantmečius postulavo ir įtvirtino krikščionybė: artimo meilę, kuri patikrinama akivaizdybėje, o ne mirgančiame ekrane ir moralinio skurdo žemumas siekiančiuose socialinių tinklų įrašuose. Mūsų ilgumose visavertis sociumas per sovietinę okupaciją ir po jos ilgai nevirsta vakarietiška visuomene, tačiau planetą apėmęs žmogiškojo bendravimo meilės ir artimo supratimo pagrindu sukurto bendrabūvio išsižadėjimas yra daug didesnė, ilgiau trunkanti ir skaudesnius padarinius sukelianti ir dar sukelsianti bėda ir problema. Dievas, kaip žmogiškąjį pavidalą įgavęs Jėzus Kristus, skelbęs aukos, atleidimo, meilės principus ir parodęs elgesio pagal juos pavyzdį, žmogui su telefonu rankoje rūpi vis mažiau ir menkiau – artimojo šalia lieka vis mažiau ir vis daugėja asmens atvaizdų.

Katalikų personalizuotas Dievas Tėvas ilgus šimtmečius vadintas tokia galybe, kuriai prieinamas visas pasaulio protas ir sąžinė. Daugelis tikinčiųjų šiandien atmeta tokią visa žinančios jėgos galią ir tiki anonimine jėga, kuri neva valdo pasaulį. Tokia šių laikų erezija yra patogi ir labai suderinama su technologinio progreso naujovėmis – dingsta beveik bet kokia moralinė atsakomybė, dvasininkai tampa religinėmis žvaigždėmis ir pajungiami komercializuotam pasauliui. Žmogus jau net ne po truputį, o gana staiga virsta tokia būtybe, kuri tariasi galinti valdyti tas anonimines pasaulio jėgas. Tai – mūsų puikybės išdava ir rezultatas. Paprastoje dogminėje teologijoje nuo seno žinoma tiesa, kad žmogus, kuris nori prilygti Dievui arba jį viršyti, yra apimtas mirtinos puikybės nuodėmės. Aišku, naujausiojo žmonijos išradimo – dirbtinio intelekto – kūrėjai išpažinties į bažnyčią neina. Juk ši technologinė naujovė religijos kontekste reiškia ne ką kita, o tai, kad sukurta mašina, turinti dieviškųjų galių: aprėpti pasaulio visumos mintis ir žinoti viską – tai protas, kuris gviešiasi tapti dievišku. Mūsų dešimtmetyje turbūt taps įprasta bet kokį savo asmeninį teiginį apie save ar kitą tikrinti dirbtiniu intelektu visai kaip ilgus šimtmečius žmogus, darydamas vieną ar kitą veiksmą, savo būsimą poelgį ir jo rezultatus apmąstydavo religinėje Dievo įsakymų šviesoje.

Ar gali pasaulis egzistuoti be religinio žmonių tikėjimo ir gyvenimo? Istorija iki Kristaus gimimo rodo, kad krikščionybė – nevienintelė visuomenės tikėjimo galimybė ir forma. Gal netrukus apie katalikiškąjį sakralumą neprisimins ir nekalbės beveik niekas? Gal religines apeigas jau dabar baigia pakeisti ritualai, susiję su technologijomis? Juk katalikų ir kitas religijas išpažįstantieji reguliariai melsdavosi ir dalis dar meldžiasi. Gal nuolatinis naršymas socialiniame tinkle įmanomas susieti su dabarties žmogaus nuolatiniu ir kartojamu naujosios, technologinės religijos ritualu? Vien šių klausimų formulavimas rodo, kad planetoje vyksta esminiai mentaliniai pokyčiai, kurių rezultatus teks apmąstyti tiesiog dabar ir artimiausioje ateityje, kurioje senoji, knyginė, ne technologinė religija gali tapti tik nebejaudinančiu prisiminimu.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau straipsnių