Tuo metu vagys įsėlino į namą, kuriame šuo žaidė. Viską išnešė. Kai šuo pamatė, kas įvyko, patyrė šoką ir džiaugėsi, kad jo paties neišnešė.
Vakare grįžo šeimininkas. Ir tas labai džiaugėsi, kad šuns neišnešė.
„Ot, šunsnukiai, ot, kalės vaikai“, – širdo šeimininkas, žiūrėdamas į nusiaubtus namus. Tačiau šunelis Genadijus taip priekaištingai cyptelėjo, kad šeimininkas turėjo atsiprašyti už tokį netaktą ir pasitaisė: „Ot, paršai.“
Tada paglostė šunelį ir labai susirūpino augintinio saugumu.
Laimei, greitai rado sprendimą: kreipėsi į šunų apsaugos tarnybą ir pasamdė labai sargų žmogų šuniui sergėti. Tą žmogų ir praminė Sargiu.
Tačiau kompiuterinius žaidimus pamėgęs šunelis nesijautė visiškai saugus. Labai norėjo, kad išvykdamas į darbą šeimininkas visuose kambariuose paliktų tvieskiančias šviesas. Kadangi šeimininkas buvo labai augintiniu besirūpinantis žmogus, šviesos nebegesino net ir naktį. Šunelis dėl to jautėsi daug ramesnis, atgavo apetitą ir jau suvalgydavo nemenką krūvelę įvairiausių skanukų: sūrio lazdelių, ėrienos juostelių, žiedelių su anties kepenėlėmis ir levandomis. Dar geriau pasijusdavo ant specialaus vėsinančio kilimėlio, kuris efektyviai atvėsindavo išpylus nerimo karščiui.
Tačiau nepasitikėjimas žmonėmis liko. Neramu jam buvo, kad žmonės gatvėse vaikšto be pavadėlių ir be antsnukių. Kai tokia situacija, nežinai, ar koks nors agresyvus praeivis nenuskriaus šunelio ar kito augintinio.
Galimas grėsmes šunelis Genadijus aptardavo su kitame name gyvenančiu katinu Abdula. Susirūpinimo sklidini pokalbiai vykdavo, kai šunelis rytais ir vakarais išvesdavo savo šeimininką pasivaikščioti (nors nestinga manančių, kad šeimininkai vedžioja šunelius).
Moralas: pavadėlis tarp augintinio ir šeimininko sparčiai trumpėja ir kartais net nebeaišku, kuris kurį vedžioja ir į kokias pievas taip galima nueiti.
Naujausi komentarai