Stručiai su raudonais pieštukais

Reaguoti į tai galima įvairiai. Dūsauti JT biurokratų maniera, rodant labai gilų susirūpinimą. Iš baimės, kad nepasiseks, prokrastinuoti, su stručio uolumu kišti galvą į smėlį. Arba daryti tai, ką privalu daryti su svetimkūniu, kad ir kas jis būtų – krislas akyje, luzitaninis arionas salotų lysvėje ar neprašytas svetimos šalies karinis objektas.

Pastarasis atsako variantas nebūtinai reiškia cholerišką šaudymą į kiekvieną nuo Rusijos atskrendančią varną – svarbu, kad apskritai būtų reaguojama ir aiškiai komunikuojama su savo piliečiais. Šios atsako dedamosios ir trūksta labiausiai. Klausant chaotiškų pa(si)aiškinimų iš Varšuvos, Bukarešto, o dabar jau ir Rygos, sunku nepradėti galvoti, kad visokeriopą pranašumą prieš Rusiją turintis Aljansas iš tikrųjų elgiasi pagal pirmuosius du modelius: it JT biurokratai bijo teptis rankų ar nepasitiki savimi.

Mes, piliečiai, žinoma, širdyje laikome jaunesniojo Busho 2002-ųjų lapkritį Vilniuje duotą patikinimą, kad Lietuvos priešai yra ir JAV priešai. Tikime mūsų vadovų lūpomis prabylančia NATO, viliamės, kad mūsų teritorijoje nenukris joks „Shahed 136“. Tačiau protui, kuris pasirengęs gynybai išleisti kad ir 4 proc. BVP, emocijų neužtenka.

Jam nereikia ir jokių naujų raudonų linijų, apie kurias po incidento Rezeknėje prabilo Lietuvos vadovai. Ukrainos žemėlapis pilnas tokių linijų. Ties Buča, Kramatorsko geležinkelio stotimi, Kostiantynivkos prekybos centru. Kiekvienas pagrobtas civilis, ne pagal Vienos konvenciją nelaisvėje laikomas ukrainietis karys – ryški tos raudonos linijos atkarpa, kurią peržengęs blogis turėtų sulaukti adekvataus atsako. NATO erdvės raudonoji linija nubrėžta dar prieš 20 metų, pratęsta šiemet pavasarį – ji atkartoja rytinę Aljanso sieną nuo Suomijos iki Rumunijos. Prie pat jos gyvenantiems, ją savo buvimu saugantiems piliečiams tiesiog reikia aiškios žinios, kad situaciją valdome mes, o ne Rusija.

Šiandien – rugsėjo 11-oji. 2001 m. tądien savąją raudonąją liniją peržengę "Al Qaedos" teroristai sulaukė ryžtingo kirčio. Žvelgdami į vėlesnius metus, į "Islamo valstybės" atsiradimą, nepavykusį Afganistano demokratizavimo projektą, turime teisę kritikuoti tuometinės Vakarų koalicijos veiksmus. Tačiau lygiai taip pat galime svarstyti, kiek rugsėjo 11-ųjų būtų įvykę, jei Vašingtono sąjungininkai būtų apsiriboję giliu susirūpinimu ir brėžę naujas raudonas linijas.