Pradėkime nuo šio pratimo ir mes. Įsivaizduokite, kad prieš jus pažeriu daugybę smulkių skirtingų formų ir spalvų popieriaus skiautelių, ant kurių parašyti visų mokykloje dėstomų disciplinų pavadinimai: „muzika“, „matematika“, „gamta ir žmogus“, „lietuvių kalba ir literatūra“, „teatras“, „prancūzų kalba“ ir kt. Užduotis jums – iš šių smulkių kortelių sudėlioti namą. Kuri disciplina bus namo pamatai? Kas bus namo sienos? Namo langai? Jūsų prašau įsivaizduoti, o penktokams ir jų tėvams vieno renginio metu šį pratimą pasiūliau atlikti iš tikrųjų.

Visi uoliai dėliojo savo namus. Dirbdami mažose grupelėse tarpusavyje taręsi mokiniai ir tėvai taip pat kibo į užduotį. Turbūt nesunku atspėti, kad, atlikus statybos darbus, nebuvo nė vieno tokio paties namo! Stebino mokinių ir tėvų išradingumas bei argumentai: vienų namuose langus atstojo užsienio kalbos, padedančios, jų teigimu, mums susikalbėti ir būti atviriems pasauliui, kitų – istorija: juk žvelgiame į pasaulį per savo, šeimos, valstybės praeities perspektyvas. Namo stogas kai kuriuose namuose buvo dailė, nes labai svarbu mąstyti kūrybiškai, kituose menai buvo perkelti į namą supantį sodą – turint tikslą pailsėti ir sugalvoti naujų idėjų. Tėvai iš matematikos sukonstravo namo pamatus, mokiniai namą statė ant tvirtų lietuvių kalbos ir pilietiškumo pagrindų, o iš matematikos sudėliojo per kiemą tekančią simbolinę upę, į kurią nors ir baugoka įsibristi, bet jos vandenys cirkuliuoja palaikydami žmogaus loginį mąstymą.

Pristatydami savo namus, eksperimento dalyviai choru sutarė, kad visi mokykloje dėstomi dalykai – svarbūs. Buvo labai įdomu stebėti ne tik smalsumo dar nepraradusius penktokus, ieškojusius kiekvienai disciplinai tinkamiausios vietos namo karkase, bet ir tėvus: verslininkus, gydytojus, pardavėjus, mokslininkus, kirpėjus ir kitų profesijų atstovus – nė vienas iš jų nenorėjo savo namo statyti tik iš matematikos ir lietuvių kalbos. Visi suprato, kad namas nebus baigtas, jei neturės stogo, jis bus negyvenamas, jei neturės langų ar durų. Šis pratimas aiškiai parodė, kad asmenybei formuotis svarbi kiekviena disciplina, suteikianti perspektyvą savęs ir pasaulio pažinimo kelionėje.

Atliekant eksperimentą pastatyti namą nebuvo sunku, o kasdienybėje ne viskas taip paprasta. „Gal dar į dailės olimpiadą sugalvosi vežti mokinius?” – prie kavos aparato klausė manęs kolegė matematikė, sužinojusi, kad mokinė dalyvaus filosofijos olimpiadoje. „Kodėl jūs taisote mano klaidas, čia juk ne lietuvių kalbos pamoka?“ – nuoširdžiai teiravosi manęs aštuntokas etikos pamokoje, kai priminiau, kad sakinyje svarbu sudėti skyrybos ženklus.

Tokių situacijų būna, nes trūksta tarpdalykinių jungčių ir supratimo, kad mokykloje ne atskirai mokomės skaičiavimo ar gramatikos, o savęs, kitų ir pasaulio pažinimo. Iš atskirų disciplinų vargu ar pastatytume tvirtą namą. Gal tik didelę komodą su daugybe stalčiukų, kuriuose saugiai saugomi skirtingiems mokomiesiems dalykams priskiriami faktai, uždaviniai, tekstai, veiklos. Tuomet per etikos ar kitas ne su kalbos mokymusi susijusias pamokas galima rašyti su klaidomis, o jei nemoki matematikos – tavo padėtis labai kebli. Jei su mokiniais diskutuojame šia tema, pasiūlau jiems trumpam nusikelti į ateitį: juk, baigus mokyklą, baigsis ir atskirų dalykų pamokos, visi pabirs savo keliais ir kad ir kur jie nuvestų, visada bus svarbu taisyklingai kalbėti, logiškai mąstyti, rasti kūrybiškų sprendimų.

Įdomu, kad jei mes ir nenorėsime atsakyti į klausimą, kodėl svarbu mokytis holistiškai, tai padaryti mus vis labiau vers dirbtinio intelekto technologija. Išmaniosios programėlės, kad kokį rebusą joms užduosime, per keletą sekundžių jį išsprendžia, atrenka reikalingą informaciją. Puiku! Tačiau ką su tuo darome toliau? Anksčiau į svarbių dalykų sąrašą patekdavo matematika, lietuvių kalba, gamtos mokslai, o apie etiką, dailę, kūno kultūrą dažnas mokinys kalbėdavo kaip apie nereikalingas disciplinas. Šiandien mokiniai kelia kur kas aštresnių klausimų: kam reikalinga matematika, jei telefonas gali suskaičiuoti visus kasdienybėje reikalingus veiksmus? Kam mokytis rašinio sandaros, jei viens, du, ir „ChatGPT“ mums pateikia rašinį bet kokia tema? Gal ir į mokyklą eiti nebereikia? Esu sutikusį ne vieną to klausiantį penktoką.

Su tuo susidūrę pirmiausiai turime savęs paklausti, ar, nardydami po specifinį atskirų disciplinų turinį, dar prisimename pagrindinį švietimo tikslą? Dėl ko mokiniai ir mokytojai kas rytą skuba į mokyklą? Ką daryti su žiniomis, kurias gauname? Pasidėti jas į stalčiuką iki kontrolinio darbo, testo, egzamino ar kaip atskiras dėlionės dalis bandyti jungti į bendrą paveikslą?

Pabaigoje – dar vienas iliustratyvus pavyzdys iš mokyklos gyvenimo: kartą pradinių klasių mokiniams išdalijau po vieną kelis kartus padidinto Vincento van Gogho paveikslo „Saulėgrąžos“ dalį. Visi turėjo nuspalvinti savo piešinį, kuriame buvo pavaizduoti tik dalies paveikslo kontūrai. Atskirai šios detalės neturėjo jokios prasmės. Vėliau visas dalis tvirtinome ant sienos, kol sukūrėme bendrą vaizdą – mokinius itin pradžiuginusį, didelį įspūdį palikusį spalvingą paveikslą. Taip ir su žiniomis: jei jas kaip šio paveikslo dalis laikysime atskirai, jos gali atrodyti keistos ir niekur nepritaikomos. Jei jungsime tarpusavyje – netrukus ims ryškėti mums dar neregėtas vaizdas.