Sąjūdžio pastangomis atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę tikėtasi, kad ji taps demokratine ir laisva šalimi. Priklausomybė civilizuotų ir demokratiškų Vakarų šalių bendrijai turėjo tapti papildoma garantija, jog mūsų šalies piliečiams niekada nebeteks patirti ne tik totalitarinio valdymo baisumų, bet net ir menkiausių jo apraiškų.

Sugrįžta ideologinė prievarta

Atrodė, kad Lietuvoje bus tvirtai ginamos žmogaus ir piliečio teisės, o ypač – Konstitucijoje įtvirtinta sąžinės, minties ir žodžio laisvė.

Šios viltys neišsipildė. Į Lietuvos visuomeninį ir valstybinį gyvenimą sugrįžta ir stiprėja politinė bei ideologinė prievarta. Ji įgyja naujos totalitarinio valdymo formos bruožų. Tokio valdymo požymių gausėja, jie darosi vis akivaizdesni. Lengviausiai ir greičiausiai juos atpažįsta sovietinio komunistinio totalitarizmo sąlygomis gyvenę Lietuvos žmonės.

Šalyje vis atviriau reiškiasi "pažangiosios jėgos" – negausios, bet agresyvios visuomenės grupelės, kurios, pretenzingai pasiskelbusios "vakarietiškos civilizacijos" skleidėjomis, mėgina prievarta primesti savo ideologiją, vertybes ir gyvenimo sampratą tautos daugumai. Kaip ir sovietmečiu, pagrindiniais šių "pažangiųjų jėgų" puolimo taikiniais tapo krikščioniškoji – pirmiausia katalikų – religija ir tautinė kultūra.

Krikščionybė yra religinis, metafizinis ir moralinis Europos ir Lietuvos civilizacinio tapatumo pagrindas. Mūsų protėvių kurta, puoselėta, saugota ir mums perduota kultūros tradicija ir istorinė atmintis buvo ir yra kitas nepakeičiamas tautos savasties bei tapatumo šaltinis. Krikščioniškoji religija ir tautinė kultūra – šios dvi mūsų tautos gyvastingumo versmės – padėjo ne tik ištverti okupacijos jungą, bet ir dar kartą pakilti į laisvės kovą, leidusią atkurti savo nepriklausomą valstybę.

Būdamos mūsų savasties ir dvasinės stiprybės šaltiniai, jos visada trukdė tiems, kurie atvirai arba slapčia puoselėjo planus sunaikinti lietuvių tautą ir valstybę. "Lietuva be lietuvių" – tokia buvo mūsų tautą ir šalį kraštą pavergusio komunistinio "internacionalistinio" totalitarinio režimo vizija ir galutinis tikslas.

Tikslas tebėra tas pats

Nepriklausomos Lietuvos "pažangiųjų jėgų" tikslas tebėra tas pats. Skirtumas nuo sovietmečio yra tik tas, kad ankstesniuosius "saulės nešėjus" iš Rytų pakeitė apsišaukėliai "Vakarų civilizacijos" vėliavnešiai, ne garsiai skelbiantys komunistinio internacionalizmo šūkius, bet sumaniai skleidžiantys antitautines ir antivalstybines liberalistinio kosmopolitizmo nuostatas.

Krikščioniškumas ir tautiškumas – šie du atraminiai tautos egzistavimo stulpai – nepriklausomoje Lietuvoje kartais griaunami net su didesniu įkarščiu negu sovietinės okupacijos laikais. Ciniškas ir net chamiškas tyčiojimasis iš paprasčiausio sveiko proto, laiko patikrintų krikščioniškos moralės normų, tautinės kultūros tradicijų ir patriotinių nuostatų šalyje tapo įprastu reiškiniu.

Dangstydamiesi skambiais "demokratijos", "laisvės", "lygybės", "tolerancijos" šūkiais liberalistinio totalitarizmo diegėjai sparčiai grąžina tautą ir šalį į ideologinės bei politinės priespaudos laikus. Vis atviriau ir įžūliau viešojoje erdvėje puolami savarankiškai, laisvai ir kritiškai mąstantys, kalbantys žmonės.

Siekiant morališkai ir psichologiškai palaužti ir įbauginti visuomenę nesibodima nešvariausių priemonių. Prievarta diegiant didžiajai tautos daliai svetimas ir nepriimtinas pasaulėžiūros, ideologines ir vertybines nuostatas bei tariamai pažangų gyvenimo būdą vykdomos ideologinio indoktrinavimo – propagandos, kitaip manančių smerkimo ir "smegenų plovimo" – masinės kampanijos.

Kaip rodo kitų šalių patirtis, šitaip pamažu ir kryptingai kuriamos, o galiausiai ir atsiranda politinės ir teisinės prielaidos pradėti net baudžiamąjį "neteisingai" mąstančių piliečių persekiojimą priimant teisinę atsakomybę už vadinamuosius neapykantos nusikaltimus numatančius įstatymus. Tokie įstatymai jau veikia kai kuriose "pažangiausiose" Vakarų šalyse ir yra tapę veiksmingu įrankiu persekioti kitaminčius ir gniaužti minties bei žodžio laisvę.

"Naujasis europietis"

Didelė mūsų tautos dalis, ypač jaunoji karta, kol kas neįžvelgia dabar jau "vakarietiškumu" besidangstančio kitokio – "švelniojo" – liberalistinio totalitarizmo tikrojo veido. Nors jis taip pat pavergia žmones ir tautas, tačiau daro tai kur kas subtilesniais būdais ir paslėptomis formomis.

Skiriamasis šio šliaužiančio totalitarizmo bruožas – paslėptas dvilypumas. Viešai skelbiami "laisvės" ir "tolerancijos" principai. Tačiau šie principai virsta niekinėmis ir tuščiomis deklaracijomis visose gyvenimo srityse slapčia įtvirtinant griežtus liberalistinio "politkorektiškumo" standartus. Jų pažeidimas laikomas asmens nelojalumo "pažangioms idėjoms" požymiu bei įrodymu ir tampa akstinu pradėti moraliai ir psichologiškai "apdoroti" ir "atvesti į protą" kiekvieną žmogų, išdrįstantį suabejoti ideologinėmis liberalistinio totalitarizmo dogmomis, juo labiau – viešai jas kritikuoti.

Tęsdamas ir plėtodamas komunistinio totalitarizmo vykdytą "naujo žmogaus" kūrimo eksperimentą liberalistinis totalitarizmas taip pat siekia "perdirbti" žmogų ir pakeisti jo prigimtį. Jį diegiančių "pažangiųjų jėgų" tikslas yra sukurti "naująjį europietį" – istorinę ir kultūrinę atmintį praradusį, tautinės savimonės ir savigarbos neturintį kosmopolitišką klajūną ir vartotoją.

Toks "europietis" būtų ir naujos rūšies "mankurtas" – liūdnai pagarsėjusio homo sovieticus antrininkas ir pakaitalas. Įgyvendinus "pažangiųjų jėgų" vykdomą ideologinę ir politinę "naujo žmogaus" kūrimo programą tauta būtų paversta lengvai manipuliuojamų "mankurtų" mase. Ji taptų medžiaga vis naujiems ir kaskart radikalesniems "pažangiųjų jėgų" sumanytiems ir vykdomiems socialinės inžinerijos eksperimentams.