Kiek, manote, dar išsilaikys dabartinė Vyriausybė? Kelias savaites? Porą mėnesių? Dar metus? Trejus, iki kadencijos pabaigos? Ar yra tokių naivių žmonių, tikinčių pastarąja galimybe?

Vos prieš kelis mėnesius atrodė, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybė nepajudinama ir nepaskandinama. Dabar jau taip nepasakysi. Vis gausėja niūrių, tačiau pagrįstų prognozių, kad penkioliktasis ministrų susibūrimas, vadovaujamas konservatorių lyderio, ilgai nebegyvens. Ne tik iki šviežių bulvių kitąmet, ne tik iki ateinančių Velykų, bet net iki šių Naujųjų metų. Yra manančių, kad Vyriausybei nelemta sulaukti net savo pirmų metinių, kurios bus gruodžio 9 d.

Kabinetui atėjo išties nelengvų išbandymų metas. Keturių partijų valdančioji dauguma Seime pakrikusi kaip Grigo bitės, teturi tik 72 balsus – vos vienu daugiau nei pusė, ir tie nėra garantuoti. A.Kubiliui tenka nuolat atmušinėti atakas iš visų pusių. Jau ne tik opozicijos, ne tik kai kurių kritiškiau nusiteikusių valdančiosios koalicijos partnerių. Netgi jo gimtoji Tėvynės sąjunga nebėra sužavėta savo pačios lyderiu, nebeploja jam katučių, dažniau apdalija niuksais.

Taip galima ir prisižaisti. Biudžeto priėmimas jau ant nosies, o sutarimo, koks jis turi būti, kaip nėra, taip nėra. Bet kurioje demokratinėje valstybėje biudžeto nepriėmimas reiškia ne ką kitą, bet už jo parengimą, pateikimą ir vykdymą atsakingos Vyriausybės žlugimą.

Baimindamasis tokios nemalonios perspektyvos A.Kubilius ėmėsi kai kurių nestandartinių sprendimų. Ėmėsi ir... nepataikė. Tik dar labiau komplikavo padėtį.

Paties premjero smarkiai reklamuotas Nacionalinis susitarimas iš esmės žlugo, kai jo nepasirašė ne tik nemenka dalis socialinių partnerių, bet netgi valdančiosios partijos, nuo kurių labiausiai ir priklauso, ar tas dokumentas išvis bus įgyvendintas. Ne veltui opozicija Nacionalinį susitarimą pavadino premjero tuščiagarbe viešųjų ryšių akcija. Panašūs, gal tik kiek diplomatiškiai papudruoti, yra ir koalicijos partnerių vertinimai.

Kai toks požiūris į vieną labiausiai A.Kubiliaus stumtų pastarojo laikotarpio darbų, netoli tas laikas, kai premjeras gali būti apkaltintas galvojimu tik apie save, tik apie savo reitingus ir tikrųjų darbų ignoravimu. O kur toks vertinimas, ten jau kvepėtų ir vertimu iš aukštos kėdės.

Bet dar labiau premjeras susidirbo, į skambiu Permainų vardu pavadintą koaliciją pakviesdamas Kėdainių bojarino vadovaujamą politinę jėgą. Darbo partija, galima sakyti, kiek suglumo, gavusi tokį netikėtą kvietimą, bet paskui atsitokėjo ir iš esmės pasityčiojo iš jo, iškeldama realiai neįgyvendinamas sąlygas.

Konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio vieši kirčiai A.Kubiliui už nevykusį bandymą prisijaukinti Darbo partiją – tai jau rimta. Tokie kirčiai premjerui išties gali baigtis liūdnai. Ir jau labai greitai. Ne veltui V.Landsbergis atkreipė dėmesį, kad nelemtas kvietimas Darbo partijai laukiant balsavimo dėl biudžeto yra koalicijos ir didžiausios valdančiosios partijos šūvis sau patiems į koją.

Nuvertus A.Kubilių iš premjero posto, jeigu galų gale taip atsitiktų, Tėvynės sąjunga pasistengtų neatiduoti opozicijai valdančiosios koalicijos iniciatyvos teisės. Beje, tik su didžiausią frakciją Seime turinčiais konservatoriais valdžia gali jaustis kiek stabiliau. Dabar koalicijoje yra keturios sunkiai susitariančios partijos. Jeigu iš jos iškristų Tėvynės sąjunga, koaliciją galima būtų sudaryti tik iš penkių ar net šešių partijų. Vargu ar susitarti šešiems bus lengviau nei keturiems.

Išsipildžius niūriausioms prognozėms dėl penkioliktosios Vyriausybės žlugimo, gali pasikeisti tik premjeras ir kai kurie ministrai. Bet valdančiosios koalicijos branduolys tikriausiai nekistų. Tik A.Kubiliui tektų vienumoje srėbti savo padarytų klaidų privirtą neskalsią košę ir iš šono stebėti jau kitos Vyriausybės kovingus bandymus įveikti sunkmečio iššūkius. Galbūt darant naujas klaidas.