Normalu, kad žmogus prieš chirurginę operaciją patiria įtampą, ko gero, ir tam tikrą stresą. Tačiau mažiau natūralu, kai patiria dvigubą stresą. O pas mus būtent taip ir nutinka. Bet ne visada. Ir tai priklauso ne tik nuo chirurgo, bet ir nuo paciento. Tiesą sakant, galbūt visiškai priklauso tik nuo paciento.

Juk nieko nuostabaus, kad artėjant operacijai pacientas norom nenorom ima galvoti – nubusiu ar ne, pasveiksiu ar ne, pavyks ar nepavyks, o gal ne visai pavyks ir tada… Ko tik prieš operaciją neprisigalvoji.

Bet čia dar ne viskas. Dalį pacientų, ypač senjorus, ima varginti širdies rimto sutrikimus ir prakaitavimą sukeliantis papildomas stresas. Duoti ar neduoti. Primokėti ar neprimokėti. Kiek primokėti, kad per mažai nepasirodytų. O jei neims. Arba net apskųs. Dabar ir antrankiai už primokėjimą gresia. O jei neduosi, gal supyks ir taip nugydys. O kaip paduoti? Į kišenę kišti. O gal pasivesti į šalį. O jei neis? Bet kur negali pasivesti, juk nežinai, kur kamerų prismaigstyta. O specialios vietos tam reikalui nėra. Tualete būtų galima. Gal mirktelėti chirurgui ir pašnibždėti – užsukime į tualetą. Arba – gal daktarėli, užsukime į dušą. Trumpam. Tipo greitukas. Finansinis. Nenusivilsite. Pasistengsiu, kad liktumėte patenkintas. Premjeras finansiniam greitukui juk pasirašė, tai negi paprastas daktarėlis nepasirašys. O jei nusivils – gal 200 eurų jam net ne pinigai. Jei 200 eurų ne pinigai, tai ir 300 tas pats, kas nulis. Be 500  net neverta pradėti.

Senjorė X dar pavartė iš gydytojo gautus specialius lankstinukus, kuriuose buvo patariama, kad operacijai reikia tinkamai pasirengti. „O kokia ta tinkamam pasirengimui reikalinga suma, neinformuoja“, – dūsavo senjorė X iš kaimo X.

Dūsavo dūsavo ir naują ligą sau įsivarė. O tada buvo nuvežta į operacinę labai susikrimtusi – nebūdama tikra, ar tinkamai pasirengė gultis po chirurgo peiliu.