Du skirtingų kartų strategus sieja ne tik Eurolygos titulai. Sieja ir Kauno „Žalgiris“, kuriame abu jie nukalė savo pirmąsias reikšmingas karjeros pergales. Vilnietis J. Kazlauskas į Kauną atvyko 1994-ųjų pradžioje turėdamas itin kuklų CV – vadovavęs tik sostinės krepšinio mokyklai. Tiesa, Europos dėmesį į save jis atkreipė jau tais pačiais metais mūsų šalies talentus atvedęs į pirmąjį nepriklausomos Lietuvos istorijoje tokį titulą – Europos jaunių čempionato auksą. Toje rinktinėje savo pirmąjį trofėjų iškovojo ir Š. Jasikevičius. Sunku pamatuoti, bet galbūt būtent šis triumfas Šarui padėjo sulaukti kvietimo į Merilando universitetą. Kaip tik rungtyniaudamas NCAA mūsų „auksinis berniukas“ buvo taip paruoštas vyrų krepšiniui, kad beveik iškart šovė į geriausiųjų elitą. Tiesa, Šaro ir J. Kazlausko santykiai, ko gero, nebuvo medumi patepti. 1998 m. baigęs etapą NCAA gynėjas galėjo atsidurti savo gimtajame klube. Tačiau atsidūrė Vilniaus „Lietuvos ryte“. Dar sykį „Žalgiryje“ jis galėjo debiutuoti po stebuklingo kauniečių žygio per Europą 1999-aisiais. Tačiau ir tada buvo priverstas keltis į Slovėniją. Vyresni sirgaliai dar nepamiršo Šaro žinutės Sporto halėje, kai po skambaus antausio J. Kazlausko „Žalgiriui“ jis aikštės viduryje demonstravo labai daug pasakančius gestus – mano vieta yra čia, o ne Liublianos „Olimpijoje“. Tada Kauno klubas, kuriame į J.Kazlausko žodį buvo įsiklausoma, vietoj Šaro pasirinko nevykėlio sinonimu tapusį amerikietį Corey Becką.

Dabar J. Kazlauskui – lygiai 70. Š. Jasikevičius kitąmet švęs savo 50-ąjį jubiliejų. Regis, dar taip neseniai Šaras, perėmęs „Žalgirio“ vairą iš Gintaro Krapiko, buvo jauniausiu Eurolygos treneriu. Sunku patikėti! Tačiau laikas bėga labai greitai...