Žaliojo tilto skulptūros vakar, P.Cvirkos paminklas šiandien, rytoj dar koks nors nuo sovietmečio užsilikęs ideologinis objektas ūmiai tampa brangus net ir tiems, kurie jo pastatymo metu dėl kitokios nuomonės būtų globojami psichiatrų, o už verslumą gal net sušaudyti kaip spekuliantai. Kažin, ar bent kiek raiškingesnei daliai P.Cvirkos paminklą ginusių tautiečių kokių nors literatūrinių asociacijų kelia šio rašytojo sukurtų herojų Juro Taručio ar Frank Kruk vardai. Sovietmečio reliktai, kad ir kokie jie būtų – sena mokyklinė uniforma, kavinės interjeras ar paminklas – daliai iš mūsų tėra asmeninės istorijos simboliai, primenantys vaikystės laisvę ar pirmąjį pasimatymą. Kilus eilinei dilemai griauti ar palikti, nugali nostalgia vulgaris – paprastoji, banalioji nostalgija, o ne nuoširdus tikėjimas anuomečiu mokymu ar ideologais.

Mums dar sunku atsieti ledus nuo komunizmo statybų, t.y. užmegzti objektyvų santykį su praeitimi, nes užaugome per prievartą penimi tikrovės neatitinkančiais naratyvais.

Kita vertus, toks besąlygiškas prisirišimas prie praeities – tai ženklas, kad vis dar didelė dalis mūsų tiesiog nenorime jos pažinti. Šį nenorą galima suprasti ar net pateisinti: mums dar sunku atsieti ledus nuo komunizmo statybų, t.y. užmegzti objektyvų santykį su praeitimi, nes užaugome per prievartą penimi tikrovės neatitinkančiais naratyvais. Per 30 metų gal ir užsilopėme didžiausias žinių spragas, tačiau suvokimas, kad istorija gali būti grindžiama ne objektyviais faktais, bet subjektyviomis interpretacijomis, liko. Kaip ir įtarumas, kad tai, kas sakoma iš viršaus, tėra didesnis ar mažesnis akių dūmimas, bandant paslėpti it šunį pakastą tiesą. Tokiame fone pasitaikančios klaidingos ar tyčia klaidinančios istorijos interpretacijos griauna pasitikėjimą visu pasakojimu. Kai nebežinai kuo tikėti, griebiesi už savosios nostalgijos ir amžinojo mito apie neprilygstamąjį sovietmečio plombyrą.