Norą suprasti galima, ten jau yra įsikūrusi JAV karinė bazė („Thule“), nes regionas yra labai svarbus Arkties kontrolei atsveriant Rusijos ir Kinijos įtaką, taip pat ši sala turtinga gamtinių išteklių, tokių kaip retieji žemės metalai, nafta, dujos. Tačiau čia yra vienas „mažytis“ bet – Danija, ilgametė partnerė ir NATO narė. Danai aiškiai pareiškė, kad Grenlandija neparduodama. Logika sakytų, kad čia reikėtų ir sustoti. Deja, situaciją matėme kitokią. Kitas siurprizas buvo muitų karas su senais istoriniais partneriais: Kanada ir ES. Dabar jau turime pradėtą ir tikrą karą su Iranu, nederintą (tikiuosi) net su artimiausiais NATO partneriais.
JAV turi puikią valdžios stabdžių ir atsvarų sistemą, kuri sukurta taip, kad valdžia būtų padalyta tarp atskirų šakų (prezidentas, kongresas, teismai) ir kiekviena šaka turėtų įrankių kontroliuoti kitas, taip išvengiant vienasmenių sprendimų.
Galima suprasti, kad dėl tuščių gąsdinimų jėga atimti teritoriją iš sąjungininkės, kurių nelydėjo realūs žingsniai, niekas neorganizavo apkaltos procedūros. Tačiau muitų karai su sąjungininkais – jau ilgalaikės politinės strategijos keitimas. Valstybės įvėlimas į ilgalaikį karinį konfliktą, prieš tai nesuderinus veiksmų su sąjungininkais, NATO, kaip taikos garanto, kvestionavimas iš esmės keičia nusistovėjusią geopolitinę situaciją pasaulyje ir verčia susimąstyti apie tokių veiksmų toleravimą šalies viduje.
Norėtųsi tikėtis, kad čia tik arogancija ir valdymo stilius, tačiau ne pasikeitusi valstybės politika į „realpolitik“ pusę, kai sprendimai priimami remiantis praktiniais interesais, galia ir nauda, o ne moraliniais idealais ar ideologija.
„Realpolitik“ puikiai tiko XIX a., kai Otto von Bismarckas vienijo Vokietiją. XX a. ja puikiai naudojosi Henry Kissingeris, tačiau mes gyvename XXI a. ir nesinori grįžti atgal į tuos laikus, kai darymas to, kas naudinga valstybei dabar, net jei tai prieštarauja vertybėms ar viešai deklaruojamai ideologijai, buvo laikomas politine norma.
(be temos)