Tai aiški užuomina paisyti takto visais gyvenimo klausimais, kurios ilgus amžius laikėsi ne tik aristokratija. Tai buvo gero tono reikalas kiekvienam kultūringam žmogui, nepriklausomai nuo luomo.

Ši patirtis šiandien išeina iš mados, nors Vakaruose net per privarčius pokalbius iki šiol, regis, įprasta neliesti tautybės, religijos bei algos dydžio klausimų.

Pas mus gi, nors tai nedovanotinai netaktiška, vis dar skaldomi anekdotai apie holokaustą ar buvusiems sovietinio lagerio gyventojams juokais primenama jų Sibiro tremtis, interpretuojant tai kaip žaismingą jaunystės nuotykį.

Šis pseudohumoras šiandien veši, nors daugelį užgauna iki sielos gelmių.

Kartais tokie "juokai" prasprūsta kaip nedraugiškos valstybės propagandos dalis, kartais – naudingųjų vietos idiotų iniciatyva.

Šie, prisidengę "mūsų pačių šešėlio baime", bando įrodyti, kad kalėdinis spektaklis, provincijos miestelio bendruomenei parodytas sovietiniu stiliumi, tėra tik šmaikštus ir modernus režisierės sprendimas.

Galima ir tokia interpretacija bei paaiškinimas, kodėl scenoje buvo demonstruojama Lietuvoje draudžiama tarybinė atributika ir kodėl laisvoje šalyje gimę vaikai vaidino aprengti pionieriškomis uniformomis, simbolizuojančiomis bolševikinių išsigimėlių politinę galią.

Netaktiškai ką nors pavadinome? Užgavome įvardiję raudonaisiais iškrypėliais? Kažin. Visą bolševikų priedermės esmę kone geriausiai aprašė Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič savo knygoje "Laikas iš antrų rankų".

Ten ji interviu stiliumi užfiksavo sovietinės sistemos architektų "heroiką". Vienas jų, prisiekęs bolševikas, pasakojo savo susidūrimą su raudonuoju komisaru, kuris 10-metį "buožės išperą" vertė ryti savo paties išmatas, kad jam niekada nekiltų noras priešintis raudoniesiems.

Tai tik mažas epizodas, kodėl sovietinė simbolika mūsų šalyje yra nepriimtina ir netoleruotina.