Pramonė 4.0, eschatologija ir Šiluva

Miniserialas "Černobylis", filmuotas daugiausia Lietuvoje, tapo labai populiarus. Sunku pasakyti, ar patys prodiuseriai galėjo tikėtis tokios sėkmės. Serialas mane įtraukė kaip ir daugelį, netgi per vieną vakarą perskaičiau Svetlanos Aleksijevič knygą "Černobylio malda", kurioje perteikiamos likvidatorių ir jų artimųjų emocijos. Ši Nobelio literatūros premijos laureatės knyga, be suvokimo, kokia tragedija buvo ši katastrofa, atskleidė ir kitą, galbūt nesusijusią ir minimame kontekste, įžūlią tiesą: reiškiniai, kurie niekada nėra atsitikę pasaulio istorijoje ar bent jau kultūros istorijoje, visada sukrečia labiau.

Galbūt todėl natūrali pasaulio ir kultūrų bei civilizacijų raida jame vyksta dėsningai, nieko iš esmės naujo niekada neatsiranda. Keičiasi tik materiali daiktų forma, reiškinių struktūra ar veiksmų ir priimamų sprendimų modeliai. Kartais visi šie sociofiziniai artefaktai nutolsta nuo savo pamatinės kultūrinės šaknies ir atrodo, kad jie yra nauji, iki tol pasaulyje nebuvę, bet iš tiesų jie tėra fenotipinė tos pačios šaknies variacija.

Imkime, kad ir miestų suburbiją. Tai atsirado renesanso laikais Italijoje kaip villa suburbana architektūrinis tipas, kai užsidirbę daug pinigų ano meto verslininkai pasistatydindavo vilas už miestų tam, kad galėtų ten gyventi ilsėdamiesi. Šis tipas neatsirado plyname lauke – tai romėniškosios vila rustica fenotipas, tačiau, dingus poreikiui verstis žemės ūkiu, dirbamus laukus pakeitė įmantriai formuojami sodai. Todėl, kai žiūrime į šalia mūsų didmiesčių vis besiplečiančius kotedžus su ¼ aro sklypeliu šalia pastato dviračiui pasistatyti, nematome kažko naujo ar, sakykim būdingo tik XX a. Ne, mes matome tik tai, kiek nutolome nuo savo ašies – vilos rusticos, kai gyvenimas už miesto buvo užpildomas natūralia funkcija – žemės ūkiu. O juk būti šalia natūros imant ir duodant yra ta nenuginčijama civilizacijos ašis ir šaknis. Vis dėlto, kad ir kiek mes nutoltume nuo esmės, nuo tos šaknies – mes vis tiek už jos laikomės, net neigdami ją. Nes kitaip negalime, nes tiek biologinis, tiek kultūrinis DNR tai atpažįsta kaip savą. Tai taip sava, kad net ir baisus gyvenimo nepatogumas priemiestyje priimamas kaip duotybė, nes... taip jau yra buvę.

Ateities slėpinys

Japonijos vyriausybė kartu su startuoliais ir mokslinių tyrimų centrais plėtoja unikalią sistemą, leidžiančią numatyti ir nuspėti infarkto ar insulto datą, net jei paprasta apžiūra gydytojo kabinete apie artėjančias rimtas sveikatos problemas to pasakyti niekaip negalėtų. Didžiųjų duomenų analizė, pagrįsta debesų technologija, sujungta su daiktų interneto (IoT, internet of things) įranga, leistų tiesiog nuspėti ateitį ir potencialiai išvengti ar bent jau atidėti mirtį.

Pacientas ar rizikos grupėje esantis žmogus nuolat nešioja kelis sensorius, matuojančius įvairius sveikatos parametrus. Surenkami duomenys keliauja į debesį ir ten, dirbtinio intelekto apdoroti, tampa neapsakomai labiau informatyvūs. O pacientas savo sveikatą realiu laiku gali sekti mobiliojoje aplikacijoje. Nestebina ir tai, kad aplikacija ne šiaip sau kokia šalta informacijos pateikimo platforma: tai savotiškas žaidimas, priklausomai nuo diagnozuotos ligos, pacientui yra priskiriamas vienas ar kitas mitologinis personažas – Dievas, kuris ir sergi tą žmogų.

Tai netolima ateitis. Tai, kas tariant žodžius "pramonė 4.0" iš esmės prideda daugiau naujumo substancijos nei vien robotai, efektyviai organizuojantys gamybą kokioje nors patalpoje. Vis dėlto, ar tai yra totali inovacija, ar vėl – procesas, turintis savo šaknį kažkur kitur laike ir erdvėje?

Atsimenu, studijų laikais tam tikra socialine inovacija laikėme vertikalią sodininkystę. Vienas tokių kertinių šios inovacijos pavyzdžių buvo Patrico Blanco suprojektuotas sodas ant vieno fasado Madride. Vėliau radosi kaip grybai po lietaus medžiais apželdinti pastatai – dangoraižiai ir žemaaukščiai, gyvenamieji ir administraciniai. Milanas, Pekinas, Melburnas ir kiti didieji centrai būtinai privalėjo turėti apželdintą pastatą – it prieš porą dešimtmečių "Times" aikštės vaizdo ekranų gausa paplito ir kituose megapoliuose. Apželdinimo tikslas vienas – ekologija, CO2 redukcija. Tačiau medžiai betono klombose auga nenoriai, o statybų finansiniai ir ekologiniai kaštai išauga taip, kad potenciali CO2 redukcija to niekada nenusvers. Visada sakydavau, kad daug prasmingiau ir naudingiau tiesiog bent porą kartų per savaitę pasivaikščioti miške, mišką artinti prie miesto, o gal net jį atvesti į miestą.

Grįžkime prie Japonijos ir jų mokslinės magijos. Viename straipsnyje "Santakoje" jau esu minėjęs Claude'ą Lewi-Straussą ir jo veikalą "Laukinis mąstymas". Autoriaus antroplologiniai tyrimai pateikti knygoje atskleidė necivilizuotų kultūrų sugebėjimą visiškai integruotis į aplinką. Čia panašiai kaip mūsų kaimo močiutės – žino, nuo kokios ligos viena ar kita žolė, žino kur tą žolę rasti, ją skinti, su kuo maišyti ir taip toliau. Bet mūsų močiutės jau civilizuotos, jų žinios vis tiek fragmentuotos. O štai dabar įsivaizduokite, kad visa bendruomenė yra sudaryta ne iš tokių paprastų močiučių, bet iš supermočiučių. Iš žmonių, kurie iki smulkmenų supranta savo aplinkos sandarą, tačiau ne dėl to, kad ją suvokia kognityviai, bet todėl, kad jie yra tiesiog viso to dalis. Vienas organizmas.

Bėda ta, kad kurdami patogesnį fizinį gyvenimą jį padarėme itin sudėtingą ir integralus suvokimas mums tapo nebeprieinamas.

Ir čia japonų išradimas nublanksta. Kaip nublanksta ir debesies bei IoT technologijos, nes debesis jau egzistavo ir be civilizuotų technologijų. Kolektyvinė pasąmonė buvo tokia stipri, kad necivilizuotos kultūros praktiškai naudojosi vienu protu. Arthuras Clarke‘as šį provaizdį šauniai panaudojo savo "Kosminėje odisėjoje" sukurdamas paladoriečių personažą, besidalijantį vienu protu ir viena sąmone. Todėl ateities numatymas ir organizmo "remontas", užbėgant įvykiams už akių, yra ne kas kita, kaip duotybė žmogui iš kosmoso. Bėda ta, kad kurdami patogesnį fizinį gyvenimą jį padarėme itin sudėtingą ir integralus suvokimas mums tapo nebeprieinamas. Paradoksalu, gyvename siauros specializacijos laikais (netgi ES ir nacionaliniai dokumentai kalba apie specializaciją, kartais apie sumanią specializaciją), tačiau trokštame holizmo, kurį mums kol kas tegali pasiūlyti dirbtinis intelektas ir debesies technologija.

Šiluvos šventovė

"...aukščiausioji išaukštinimo viršūnė glūdi giliausiame pažeminimo dugne", – vis prisimenu išskaitytus Mokytojo Eckharto žodžius. Tuo remiasi visa Evangelija ir tuo paremti pasaulio raidos principai. Lygiai kaip ir žemiausiame įmanomame technologinio išsivystymo taške buvusios čiabuvių kultūros, matyt, gerokai lenkė dabartinės visuomenės sukurtą dirbtinio intelekto gebėjimą padėti suprasti pasaulį. Čia pagalvoju apie Šiluvą, nedidelį miestelį Raseinių rajono šiaurėje, apie kurį vis daugiau rašo nacionalinė spauda ir rodo televizija. Nekeista, kad rodo, nes tai viena iš 17 oficialiai bažnyčios pripažįstamų Dievo Motinos apsireiškimo vietų pasaulyje. O juk paprastai Dievas į fizinį žmonių pasaulį nesikiša.

Todėl artimiausiais metais čia tikimasi sulaukti kaip įmanoma daugiau piligrimų, paskui juos atslenkančių kultūrinių turistų, ieškančių psichoemocinės ramybės ir poilsio, nes, tiesą sakant, kažin ar mūsų žmonių genuose – kultūriniuose ir biologiniuose – yra įrašyta kaip elgtis "superfastforward" būklės. Čia yra ta nepageidaujama naujovė, kurią reiks neutralizuoti patikrintomis priemonėmis.

Viduramžiais riteriai neretai turėdavo nedidelius altorėlius, skirtus asmeniniam pamaldumui kelionėse, kai tekdavo daug keliauti vietovėmis, kuriuose retai tepasitaikydavo kokie nors maldos namai. Dabar mes turime vos porą įrenginių, kuriuose telpa visas mūsų darbas, pinigai ir informacija. Todėl ir Šiluva po 10 ar 15 metų taps ne tiesiog turistų ar piligrimų praeinama" vieta, bet traukos tašku, į kurį žmonės atvyks pagyventi, dirbti, patirti ir praleis ne dvi dienas, o dvejus metus. Tad periferija taps globalių sprendimų priėmimo vieta. Tai yra ne kas kita, kaip eschatologinio uždavinio grįžti į romanikoje susiformavusį patį gražiausią ir turtingiausią urbanistinį etapą – monastinių centrų kūrimąsi.

Monastiniai centrai davė Europai raštą, universitetus, moralines normas. Monastinis centras – tai tobuliausias eopolio urbanistinio raidos etapo taškas, kai, viena vertus, visuomenė jau įžengusi į civilizacijos amžių, bet kartu gyvena holistinėje darnoje su aplinka. Vėliau išsivystysiantis mums taip įprastas gotikinis miesto planas (toks kaip Kauno senamiestis) nors ir bus monastinio centro vedinys, tačiau pasižymės jau daug labiau specializuota ekonomine ir socialine sistema.

Tad geriausio scenarijaus atveju Šiluva viena pirmųjų iš Lietuvos regionų miestelių įžengs į naujos kartos sumanios vietovės erą, kur miškas yra praktiškai miestelyje, dėl to čia niekada nereiks statyti apželdintų pastatų švaistant resursus.

O gal taip ir nebus. Kaip Dievas duos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Gerbėja

Gerbėja portretas
Su nekantrumu laukiu jūsų tekstų ir dar nėkart nebuvau nuvilta.

odeta

odeta portretas
Ačiū

nuomonė

nuomonė portretas
Ačiū straipsnio autoriui už labai įdomias mintis.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kaip devalvuoti šventę
    Kaip devalvuoti šventę

    Šalies nepriklausomybės šimtmečio išvakarėse Afganistano sostinėje Kabule vestuvininkus susprogdino savižudis. Kadangi ten šeimos švenčių šventimas paprastai sutraukia šimtus giminaičių bei kitų sveči...

  • „Valstiečių“ vežimas byra
    „Valstiečių“ vežimas byra

    Beveik darniai dardėjęs Ramūno Karbauskio "valstiečių" ir žaliųjų vežimas pastaruoju metu ėmė strigti. O iš spalvingos kompanijos vis garsiau girdėti ne tik Naisių ponui nemalonios replikos, bet ir įvairūs kivirčai. ...

    33
  • Ar žydelka – įžeidimas?
    Ar žydelka – įžeidimas?

    Pastarojo laiko įvykiai paviršiun iškėlė ne pačių gražiausių dalykų. Pirmiausia tai, kad, nepaisant kosmopolitiškėjančios bei lyg ir civilizuotos visuomenės, daugeliu klausimų konsensuso pasiekti vis dar nesugebame. Jei kažkas...

    98
  • Santuokiniai laisvės apribojimai
    Santuokiniai laisvės apribojimai

    Pamenu, paauglystėje, kai pačios smagiausios temos pakikenti su draugais būdavo intymios, labai juokdavomės iš nepadoraus anekdoto apie poną Petraitį. Perpasakojant trumpai, vyruką išsikviečia žmonos ginekologas, nes ana niekaip nesusila...

    8
  • Patriotizmas už pinigus
    Patriotizmas už pinigus

    Ketvirtis milijono eurų – daug tai ar mažai? Nelygu, kaip žiūrėsi. Eilinis žmogus dėl tokios sumos turi sunkiai dirbti gal dvidešimt metų. Aukštesnio lygio krepšininkui tai vieno sezono atlyginimas. Lietuvos krepšinio ...

    3
  • Nedarome nieko, bet tikimės gero rezultato
    Nedarome nieko, bet tikimės gero rezultato

    Kaip jau įprasta, vasaros pradžioje užverda viešos diskusijos apie prastėjančius abitūros egzaminų rezultatus, naikinamas studijų programas, perdėm žemai nuleidžiamą stojamųjų kartelę ir mažėjantį abiturientų, o tai reiškia ir ...

    3
  • Lietuvos švietimo vizija: perskirstysime biudžetą ir miegosime toliau?
    Lietuvos švietimo vizija: perskirstysime biudžetą ir miegosime toliau?

    Jeigu koks nors tūlas pilietis paklaustų kokio nors tūlo Lietuvos politiko apie kokios nors problemos sprendimo būdą, tai yra 99,9 proc. tikimybė, kad išgirstų du atsakymo variantus. Pirmas – reikia didinti finansavimą, antras – reik...

    3
  • Tarsi šimtas metų vienatvės
    Tarsi šimtas metų vienatvės

    Pirmasis britų bandymas įtvirtinti savo įtaką Afganistane baigėsi nesėkme (1839–1842). Po daugiau nei 30 metų Didžiosios Britanijos pajėgos grįžo, tik šįkart pasirengusios gerokai rimčiau. Iš pradžių britų valdžia siekė ...

    3
  • Mokykla – vaikams, išbandymai – tėvams
    Mokykla – vaikams, išbandymai – tėvams

    Laimei, švietimo strategams nešovė mintis, aklai bekopijuojant kitas šalis ir ilginant mokslo metus, keisti ne jų pabaigos, bet pradžios dieną. Tai, kad naują gyvenimo knygos lapą mūsų vaikai atverčia pirmąją rudens dieną, taip...

    2
  • Patikima valdžia
    Patikima valdžia

    Visuomenė visiškai sutrikusi: kodėl Ramūno Karbauskio koalicijos partneriams iš "Tvarkos ir teisingumo" nekliuvo jokios ministerijos portfelio? O štai Valdemaro Tomaševskio atstovams – net du. Bet. Jei visuomenė ...

    3
Daugiau straipsnių