Pasvajonės mokytojo tema

Kiekvieno augimo tikslas – branda. Vargu ar kas išdrįs teigti, kad gali būti visiška ar absoliuti branda dvasinėje, intelektualinėje, moralinėje ir kitose srityse. Tai idealas, kurio visai nekvaila siekti, net ir žinant, kad niekada nepasieksi. Kai tai suvokdamas sąmoningai sieki brandos, atsiranda ramybė – labai lauktinas tobulėjimo rezultatas. Jei brandą įsivaizduosime kaip idealą, visada turėsime galimybę augti ir kažkuo dar tapti. Ar kiek paūgėjau, kol išlydėjau savo mokinius, turėtų savęs klausti mokytojas.

Ar pasiruošę pripažinti, kad esame kvaili ir maži?

Mūsų elgesys valgykloje – tai indikatorius, rodantis, kaip sugebame elgtis bendruomenėje, kaip gerbiame aplinką, ypač artimiausią – save, ruošdamiesi valgyti ir valgydami.

Tapsmo neįmanoma prognozuoti, numatyti, planuoti. Jis, lyg elektrono šuolis iš vienos orbitos į kitą, įvyksta staiga. Tai kvantinis šuolis. Dažnai jį patiriame pamokos metu ar po jos. Kalbu apie tapimą kažkuo ir pamokas plačiąja prasme. Jos gali vykti bet kur ir bet kada: šeimos rate, einant gatve, skaitant knygą, spektaklio metu, žaidžiant, tylint su draugu ir kitur. Todėl mokytojo vaidmenį gali atlikti šeimos narys, praeivis, kūrinio autorius, draugas ir bet kas, net krintantis lietaus lašas. Akylas ir nuovokus stebėtojas supras, kad aptakią formą lašas įgauna taupumo tikslais, eikvodamas mažiausiai energijos oro pasipriešinimui įveikti – naudoja tiek, kiek būtinai reikia. Gamtoje taip elgiasi visi, išskyrus žmogų. Kai girdžiu verslininką, nenorintį dalytis pelnu su savo darbuotojais, bankininką, bandantį išsisukti nuo mokesčių, naudos tik sau siekiantį politiką ar net valstybės vadovą, suprantu, kad išvardytiems asmenims pamokų metu esminių dalykų neįdiegta. Galbūt taip yra dėl to, kad kiekvienas iš jų turėjo tik siaurą tikslą tapti verslininku, bankininku, politiku ar tik prezidentu.

Pasiekęs tam tikrą savo augimo kreivės tašką, gali tapti ir pats sau mokytoju: "Kai supranti, kad esi kvailas ir mažas, tai nustoji toks buvęs ir atsiranda viltis, kad turi perspektyvą kilti." Šie plasnojantys poetės Dalios Saukaitytės žodžiai – apie kvantinį šuolį iš būsenos "kvailas ir mažas": išmintingiau pradėsime elgtis tik tada, kai patys suprasime, kad ligi šiol elgėmės kvailai, didūs tapsime tada, kai pajusime savo menkumą. Vienas didžiųjų prancūzų mąstytojų, fizikas ir matematikas Blaise'as Pascalis (1623–1662) yra pasakęs: "...suvokti, kad esi menkas, reiškia būti didžiam".

Geras tas, kurio mokiniai mokosi patys

J.D.Salingerio (1919–2010) romano "Rugiuose prie bedugnės" herojus paauglys džiaugiasi, kad jo dešimtmetė sesutė gerai šoka. Jis sako: "Aš tik truputį ją pamokiau, o toliau ji išmoko pati." Ir priduria: "Gerai šokti žmogaus neišmokysi."

Brandus tas nestandartinis vaikis! Argi ne tiesa, kad visko, ką mokame, kažkieno daugiau ar mažiau pamokyti, geriausiai išmokome patys: piešti, muzikuoti, spręsti fizikos ar gyvenimo uždavinius. Vargu ar kas paneigs, kad geras tas mokytojas, kurio mokiniai gilinasi į tai, ką jis mokė, patys. Reitingų viršūnėse tos mokyklos, kuriose vyrauja mokymasis.

Ar mokame ir mokome valgyti?

Dabar vyraujančioje žiniagrūdos, testavimo ir standartizavimo mokyklinėje praktikoje labai pamėgome reitinguoti ir reitinguotis. Kas gerai pučia burbulą, to jis ir didesnis. Dalis reitingų viršūnėse esančių bendrojo lavinimo mokyklų vienaip ar kitaip atsirenka akademiškai geriausius mokinius. Atatranka iš tokių mokinių daug didesnė: mokytojui išnaudojus tam tikrą kiekį energijos, nauda, išreikšta mokinio akademiniais pasiekimais, ryškesnė nei mokyklose, kuriose dirbama su visais, kurie į ją ateina.

Žmogus yra tai, į ką orientuojasi. Kas jis toks, parodo jo gyvenimo kelionės kryptis.

Kitaip sakant, mokytojo naudingumo koeficientas atrankas vykdančiose mokyklose ženkliai didesnis ir tai atsispindi reitinguose. Jų sudarinėtojams ačiū, kad pagaliau sugebėta atskirti mokinius besirenkančias mokyklas nuo atrankų nevykdančių ir bandyta atkreipti dėmesį į tinkamą atmosferą mokyklose. Visgi, daugiausia matuojame lengvai išmatuojamus akademinius rodiklius: standartizuotų testų rezultatus, baigusių mokyklas egzaminų balų vidurkį, šimtukininkų ar įstojusių į universitetus skaičių. O kaip išmatuoti darną mokykloje? Kaip pamatuoti mokytojo gebėjimą ir galimybę pertraukų metu nieko neveikti?

Tiems, kurie rimtai galvoja pasverti darną mokykloje, siūlau pradėti nuo situacijos analizės pertraukų metu mokyklų valgyklose: garso lygio matavimų, valgymo trukmės ir kultūros įvertinimo. Mūsų elgesys valgykloje – indikatorius, rodantis, kaip sugebame elgtis bendruomenėje, kaip gerbiame aplinką, ypač artimiausią – save, ruošdamiesi valgyti ir valgydami. Gerai žinomi posakiai: "Tautų likimai priklauso nuo to, kaip jos maitinasi", "Pasakyk, ką tu valgai, pasakysiu, kas tu esi" galėtų tapti integruotų pamokų temomis.

Kur yra "pirmyn"?

Žmogus yra tai, į ką orientuojasi. Kas jis toks, parodo jo gyvenimo kelionės kryptis. Kuria kryptimi mes keliaujame? Dažnai galima išgirsti – pirmyn. Pirmyn – tai kur? Dažniausiai minima kryptis – ekonomikos augimo link, viską matuojant bendruoju vidaus produktu (BVP). Tai prekių ir paslaugų piniginis ekvivalentas. Dažnai pamirštame, kad BVP ypač greitai auga ruošiantis karui, likviduojant mūsų pačių sukeltų katastrofų padarinius, peršant žmonėms netikusį maistą ar gyvenimo būdą, o po to gydant sukeltus padarinius. Egzistuojame tam, kad tarnautume ekonomikai. O kas tai yra? Graikiškai "oikonomike" – ūkininkavimo menas, "oikos" – namai, ūkis, "nomos" – tvarkymo menas. Graikams tai buvo mokslas apie namų (ūkio) tvarkymo taisykles. Tie, kurie ragina kelti ekonomiką, gąsdina, kad ji sulėtės, viską matuoja vienu matu – BVP. Menu tvarkytis išmintingai čia nekvepia.

Ką atsimename iš mokyklos laikų?

Pasvajokime apie mokytoją, kurio pamokų akcentai lydėtų jo mokinius didžiąją gyvenimo dalį, padėtų jiems rasti tinkamą kryptį ir keliaujant nuo jos nenutolti. Bandydami atsakyti į klausimą, kokie tie akcentai galėtų būti, priminkime sau, ką atsimename iš mokyklos laikų. Dažniausiai prisiminimuose apie konkretų mokytoją būna kas nors tiesiogiai nesusiję su jo dėstytu dalyku: išliekamąją vertę turintys posakiai, palinkėjimai, įsimintinas elgesys, parodyta pagarba sau ir kitam, kilni drąsa, buitinės ir gyvenimiškos išminties elementai. Tai kiekvieno asmeninis paveldas. Šlovė tam mokytojui, kuris savo veiklos take įbrėžė: gerbk aplinką, nebūk minioje, džiaukis kito sėkme, padėk šalia esančiam, nedalyvauk varžybose, išmok nieko neveikti, kurk darną, palik gražiau, nei radai.

Kokia kryptimi norime keliauti?

Populiariausia prasme – mokytojas, asmuo, ugdantis kitą asmenį. Formaliai tai atliekama mokykloje, neformaliai, kaip jau minėta, bet kur. Graikiškai "paidagogos" – antikos laikais taip buvo vadinamas vergas, lydintis šeimininko vaikus į mokyklą. Sako, vėliau tapęs gerbiamu namų mokytoju. Koks lydinčiojo statusas ir pagarba jam dabar – straipsnio tema tik tarp eilučių. Bandau atkreipti dėmesį į tai, kad pedagogas – asmuo vedantis vaiką tam tikra kryptimi. Kokia? Esu įsitikinęs, kad labai ribotas bus tas, kuris ves savo mokinius vien tik nuoga BVP augimo, tapsmo gerai uždirbančiu, nugalinčiu ar dominuojančiu kryptimi.

Darna – tai harmoningas santykis su aplinka. Kodėl šie akcentai nekeliami į pirmas gretas bet kokio lygmens mokyklų dalykų programose?

TV forumo metu kalbant apie mokytojo prestižą buvo minimi Suomijoje keliami reikalavimai mokytojui: magistro kvalifikacinis laipsnis, kelių užsienio kalbų mokėjimas, vaikų ir suaugusiųjų supratimas, gebėjimas dėstyti ne vieną dalyką. Drįstu neabejoti, kad tai tik ledkalnio viršūnė. Po ja slepiasi ilgalaikiai tikslai, užtikrinantys tautos egzistencinį tvarumą. Savo įsitikinimą grindžiu tuo, kad Suomijoje mokytojais tampa geriausi, nėra mokinių atrankų į mokyklas, iki šešiolikos metų moksleiviai nelaiko egzaminų, o nacionalinis brandos egzaminas – tik vienas, vyrauja mokymasis, mokytojo krūvis per dieną vos ne dukart mažesnis nei pas mus, o atlygimų dydžiu mus lenkia keturis kartus. Suomiai aktyviai įgyvendina principą "mažiau yra daugiau": mažiau egzaminų – daugiau ramumos ir laiko ruoštis gyvenimui, mažiau atrankų – daugiau nedeklaruoto bendruomeniškumo, mažiau kontrolės mokytojui – daugiau improvizacijos ir originalių idėjų. Jie sulėtėjo, todėl gerokai lenkia kitus: turi laiko ir ramybės resursų gilintis į tai, kas esminga, neeikvoja energijos varžyboms ir mintims apie jas, dėl to ir laimi. Negirdėti švietimo eksperto, kuris tai išskirtų kaip esminį privalumą. Mes to dar nesupratome, nes... neišmokome lašo pamokos.

Tarpti savo gyvenamojoje aplinkoje galėsime tik tada, kai atrasime tinkamą kelionės kryptį – sugebėsime laikytis darnos. Darna – tai harmoningas santykis su aplinka. Kodėl šie akcentai nekeliami į pirmas gretas bet kokio lygmens mokyklų dalykų programose?

Minėta kelionės kryptis priklauso nuo mūsų globalaus tikslo. Ar mes norime gyventi pasaulyje, kur žmonių gerovė matuojama iškreipiančiais tikrovę ekonominiais rodikliais? Ar norime nuolatos vytis tuos, kuriems niekada negana, kurie sunaudoja daugiausia energijos išteklių, vandens, daugiausia teršia, valgo netikrą maistą ir nori viešpatauti? Beje, jų dalis, kurie dar sugeba blaiviai mąstyti, slapta mums pavydi gero gėlo vandens, dar nesudarkyto kraštovaizdžio, tylos, natūralios tamsos, ramybės ir daugelio kitų tikrų dalykų, kuriems reklamos nereikia.

Mokytojo bagažas

Jei sugebame tokia perspektyva nesižavėti, pasirinkime kitą kryptį – saiko, darnos, Gamtos link. Tik susitarę dėl krypties, galime pildyti mokytojo kompetencijos portfelį. Jame turėtų būti:

1. Pasaulio / valstybės globalios vystymosi krypties suvokimas.

2. Priežastinių ryšių gamtoje / visuomenėje supratimas (poveikis – atoveikis).

3. Atraminių sąvokų, tokių kaip progresas, pažanga, kokybė, kultūra, aplinka, darna, tarša ir kt. išmanymas.

4. Gebėjimas matyti visumą žmoguje, visuomenėje, gamtoje.

5. Pagarba aplinkai siauriausia ir plačiausia prasme.

6. Supratimas, kad vartojimas neatsiejamas nuo visa apimančios taršos.

Prie šio branduolio galima lipdyti ir konkrečius kvalifikacinius reikalavimus, reikalingus tarpiniams tikslams pasiekti: dalyko išmanymą, psichologijos ir pedagogikos žinių pagrindus, užsienio kalbų mokėjimą ir kt. Tai irgi labai daug.

Paminėsiu vieną paprastą pedagoginį / psichologinį mokytojo kompetencijos struktūros elementą – gebėjimą tvardytis. Pagundų pratrūkti šiuolaikinėje mokykloje apstu. Viena jų – perpildytų klasių virtuozai, nenuilstamai vyniojantys kamuoliukus iš mokytojų nervasiūlių.

Budistų vienuoliai dažnai susiduria su apsišaukėliais, kurie tariasi esą nušvitę. Vienas iš laiko patikrintų būdų įsitikinti, ar jų tvirtinimai yra teisingi, – koneveikti tariamai nušvitusį taip šiurkščiai, kad galiausiai jis supyktų. Buda aiškiai teigė, kad tas, kuris pyksta, tikrai nėra nušvitęs. Mūsų mokyklų vienuolynais nepavadinsi, bet – kiek mes turime nušvitusių mokytojų! Ir tai be ironijos. Stebėtina, kaip jie sugeba išlikti ramūs dabar, kai mokinių ir tėvų teisės iškeliamos ligi dausų, jomis piktnaudžiaujama ir jos neadekvačiai suprantamos. Kad jiems tai labai daug kainuoja ir kad mokykla yra padidintos rizikos darbovietė pripažinome seniai, suteikdami mokytojui galimybę atostogauti ilgiau nei daugeliui kitų dirbančiųjų.

Nepašaliečio patarimai

Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prof. Rimantas Kėvalas prieš dvejus metus mokytojo dienos proga pedagogams linkėjo savo ugdytinius išmokyti: pareigos būti žmogumi; kad gyvenimas nėra varžybos dėl pelno, turto ir valdžios; atsisakyti vartotojiško instinkto, kad gyvenimas yra vien tik malonumas.

Norėtųsi tikėti, kad šiuos koncentruotus, mano galva, į esminį ir ilgalaikį tikslą nukreiptus garbaus mediko ir pedagogo žodžius buvo bent bandyta išgirsti. Juose sąmoningai neužsiminta apie trumpalaikius tikslus. Tai ir akademiniai pasiekimai, už kuriuos šiuo metu didžia dalimi vertinamos mokyklos. Dar nepajėgiame, o gal nenorime vertinti mokyklų už tai, kiek jos paruošė asmenybių, sugebančių ir/ar sugebėsiančių gyventi darnoje su savimi ir aplinka. Vertindamas mokinį, rašau pažymį už dalyko žinias ir jo išmanymą. Greta, mintyse, bandau įvertinti bendrą mokinio santykio su aplinka suvokimą. Esu įsitikinęs, kad tai, už ką rašau antrąjį pažymį, yra svarbiau.

Prie bedugnės

Negaliu negrįžti prie jau minėto J.D.Salingerio romano. Tas pats herojus pasakoja savo sesutei: "...įsivaizduoju, kad dideliam rugių lauke prietemoj žaidžia maži vaikai. Tūkstančiai mažų vaikų ir nei vieno žmogaus – nė vieno suaugusio, supranti? Tiktai aš. Stoviu ant kažkokios uolos krašto. Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę. Įsivaizduoji, jie bėga nežiūrėdami kur, o aš stoviu ant uolos ir gaudau juos. Visą dieną gaudau vaikus. Aš būčiau vaikų sargu rugiuose, ir viskas. Aš žinau, jog tai kvaila, bet tai vienintelis dalykas, kuo aš norėčiau būti. Aš pats žinau, kad tai kvaila".

Kas turėtų įspėti, lekiančius bet kur, apie artėjančią bedugnę? Ar manote, kad tai kvaila?

Skrisk svajone

Mano stalo kompiuteris, niekada neprisipažinsiantis esąs kvailas, "nesuprato" ir pabraukė raudonai žodžius pasvajonės, autoklausimas, žiniagrūda ir kt. Natūralu, kad skaitytojai apie tai, kas paliesta straipsnyje, supras savaip. Aš gi nesupratau šiųmečio koncerto mokytojo dienos progai organizatorių: ką jie turėjo minty pirmu numeriu į programą įtraukdami Giuseppe Verdi operos "Nabukas" uvertiūrą? Nesuprasdamas siunčiu į "eterį" savo pasvajones vergų choro "Skrisk svajone" melodijos garsais.