Statistika šokiruojanti: kai nustatoma smegenų mirtis (tokiu atveju mediciniškai galima paimti žmogaus organus transplantacijai), nesant donoro kortelės beveik kas trečio mirusiojo artimieji Lietuvoje atsisako aukoti jo organus transplantacijai.

Galbūt tai – įrodymas, kad kažkur giliai pasąmonėje vis dėlto esame paskutiniai Europos pagonys?

Dėl ko lietuviai neretai pasirenka, kaip sakoma, "užkasti žmogų su viskuo", neleisdami bent dalelei to žmogaus gyventi toliau? Ar dėl to, kad čia – Marijos žemė, kur didžioji dauguma gyventojų – katalikai? Tačiau Katalikų bažnyčia jau seniai yra išreiškusi pritarimą donorystei ir organų transplantacijai. Dar 2003 m. Lietuvos vyskupų konferencija išplatino pareiškimą, kuriame teigė: "Katalikų bažnyčia pritaria ir skatina neatlygintiną mirusio žmogaus audinių ir (ar) organų dovanojimą kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties. Broliškos meilės auka etiškai ir moraliai priimtina Vatikanui. Katalikybė moko, kad žmogaus kūnas nėra absoliuti jo nuosavybė. Tai yra tarsi forma, kuria mes naudojamės tam tikrą laiką, kuri mums yra suteikta aukštesnių jėgų. Tad paaukodami organus, kad būtų išgelbėta kito žmogaus gyvybė, katalikai vykdo Dievo valią artimo meilės darbuose." Vyskupų konferencija artimojo organų paaukojimą donorystei pavadino krikščioniškosios artimo meilės liudijimo žingsniu ir gyvenimo liudijimu mirties akivaizdoje.

Taigi, bažnyčia – už transplantacijas. Tai gal tokio požiūrio, kai norima palaidoti mirusįjį visą, šaknys driekiasi kur kas giliau ir seniau: gal jos siekia pagonybės laikus? Galbūt tai – įrodymas, kad kažkur giliai pasąmonėje vis dėlto esame paskutiniai Europos pagonys?