Pandemija pasitarnaus Kinijos ir Rusijos propagandai

Pradėkime nuo klaidų. Kremliui nepatogi tiesa, kad Stalinas anaiptol nebuvo antifašistinio judėjimo karštas rėmėjas – jis sudarė susitarimą su nacistine Vokietija abiejų šalių naudai, kurios slaptuoju protokolu buvo numatyta sunaikinti Vidurio ir Rytų Europą.

Kinijos atveju atitikmuo būtų nesugebėjimas dar praeitais metais suvokti, koks rimtas yra protrūkis. Prisimenat gydytoją Li Wenliangą? Jis buvo prievarta nutildytas, kai mėgino skelbti pavojų. Kinijos valdžia atsiprašė jo šeimos ir dabar kaltina vietos pareigūnus dėl netinkamo elgesio su šiuo mediku. Per vėlu – jis mirė.

Taivanas suprato padėties rimtumą Uhane ir gruodžio 31-ąją pasiuntė pavojaus signalą Pasaulio sveikatos organizacijai. Tačiau JT sveikatos apsaugos agentūra šį perspėjimą ignoravo, pataikaudama Kinijos reikalavimams nekreipti dėmesio į demokratinę kinų salą. Sausį Kinijoje apsilankę PSO pareigūnai pasidavė spaudimui menkinti protrūkio grėsmę.

Šis slaptumas, melas ir paranoja kainavo laiko ir gyvybių. Tiesa, Kinija šiuo metu savo nepaprastomis pastangomis užkirto kelią virusui dar labiau išplisti. Tačiau tą patį padarė ir kitos šalys, ypač Singapūras, Pietų Korėja ir (vėlgi) Taivanas, o jų sumokėta žmogiškoji ir ekonominė kaina buvo daug mažesnė.

Toliau – supaprastinimas. Rusijos propaganda skelbia: mes kovojome su Hitleriu, todėl jeigu su mumis nesutinki, esi nacis. Kinijos žinia panaši: mes įveikėme pandemiją, o jeigu su mumis nesutinkate – vadinasi, prisidedate prie jos plitimo.

Kontekstas ir niuansai yra ignoruojami. Taivanas ir kiti sėkmingi kovotojai su virusu Kinijos neminimi, nes jie istoriją padarytų painesnę. Rusams tokie pat nepatogūs yra klausimai apie Žiemos karą su Suomija, Katynės žudynes ir Varšuvos sukilimą.

Vietoje atsakymų geriau skleisti melą. Dabar Kinija tvirtina, kad virusas atkeliavo iš Amerikos (arba galbūt Italijos – sąmokslo teorijos neturi būti nuoseklios; pakanka, kad jos glumintų). Kremliaus propaganda teigia, kad ukrainiečiai numušė MH17, kad niekas nemėgino nužudyti Sergejaus Skripalio (jis esą buvo pagrobtas MI6) ir kad karas Rytų Ukrainoje yra antifašistinis liaudies sukilimas.

Namuose siekiama stiprinti naratyvą, gyvybiškai svarbų Vladimiro Putino išlikimui, kad išorinis pasaulis yra piktavališkai nusiteikęs ir netikusiai valdomas. Tik Rusijoje gyvenimas esąs saugus ir stabilus. Užsienyje stengiamasi paskleisti sąmyšį visuomenėse, kurios jau dabar yra sunerimusios ir abejojančios. Rusija nori skaldyti ir valdyti. To paties siekia ir Kinija.

Galiausiai – reikalauti padėkos. Rusija tvirtina jo nusipelniusi už heroizmą tų, kas padėjo nugalėti Hitlerį (net jeigu daugelis jų iš tikrųjų nebuvo rusai). Dabar ji siunčia gydytojus ir medicinos atsargas į Italiją. Kinija taip pat žeria pagalbą – Italijai, Čekijai, Lietuvai ir kitoms šalims. Šie humanitariniai veiksmai yra pagirtini. Niekas neturėtų iš jų šaipytis, o visų mažiausiai – valstybės, nesugebėjusios pasiūlyti didesnės pagalbos savo kaimynėms ir sąjungininkėms.

Tačiau neabejotinai, kad už tai teks sumokėti politinę kainą. Prisiminimai apie sovietų pergales ir pasiaukojimą Rytų fronte kovojant prieš Trečiąjį reichą suformavo nesuskaičiuojamos daugybės vakarų europiečių pasaulėžiūrą. Berlyno aprūpinimas oro tiltu 1948-aisiais suformavo ištisos Vakarų Vokietijos gyventojų požiūrį – jie pamatė pastangas, kurias Vakarų sąjungininkai buvo pasiryžę dėti, kad išsaugotų miesto laisvę.

Dabar milijonai italų ir kitų prisimins, kad pagalba, kai jos prireikė, atėjo iš Rytų.