Nuo paukščio iki asilo

Jose žmonės ugdomi ne draudimais, o švietimu apie vyno skonių pasaulį. Viena garsiausių XX a. anglų rašytojų Virginia Woolf sakė: „Kalba yra vynas ant lūpų“ Kaip žodinės patyčios neverčia blogiu visos kalbos, taip bambaliniai girtuokliai neturi nieko bendro su mėgavimusi tauriu gėrimu.

Žmogaus santykis su vynu labai dažnai rodo žmogaus santykį su Vakarų civilizacijos pamatais. Iš seniausių laikų kilusi aksioma, jog vynas geriamas ne dėl pasigėrimo. Tuo labai sunku patikėti žmonėms, kurie dvasiškai gyvena rusiškos masinės kultūros lauke. Juk ten degtinė maukiama iki nukritimo ir giriamasi išgertu kiekiu. Europietiškame vyno pasaulyje nuo seniausių laikų yra priešingai – dorybė yra saikingumas, o ne plati gerklė.

Europai iki šiol būdingas požiūris į alkoholio vartojimą yra išdėstytas legendoje apie Nojų:

Per tvaną Nojus išgelbėjęs vieną vynuogės sėklą. Keliaudamas per dykumą, pasodino ją žemėje, supiltoje į paukščio kaukolę. Sėkla prasikalė, ir ją persodino į liūto kaukolę. Kai augalo šaknys ir joje nebetilpo, dar kartą persodino į asilo kaukolę. Taip Nojus pernešė vynuogę per dykumą ir paskleidė ją po žemę.

Saikingai išgėrus, žmogus darosi linksmas ir čiulba kaip paukštelis, jam išdygsta sparnai. Gerdamas toliau, jis darosi karingas kaip liūtas, prasiveržia agresija. O dar užpylus ant viršaus, gėrėjas palieka bukas kaip asilas.

Islame yra įvestas absoliutus draudimas: „šėtonas svaiginančių gėrimų ir azartinių žaidimų pagalba nori pasėti tarp jūsų nesantaiką ir neapykantą.“

Kaip matome, yra akivaizdus skirtumas tarp alkoholį tik neapykantos kurstytoju laikančio islamo ir vakarietiškos kultūros, kuri tiki žmogaus gebėjimu turėti saiko jausmą ir likti paukščio stadijoje. Lietuviški fundamentalistai, pasivadinę valstiečiais žaliaisiais, aiškiai rieda islamišku keliu.

Egipte demokratinės teisės palaipsniui ribojamos lygiagrečiai su įvairiais alkoholio draudimais. Spalvingu naktiniu gyvenimu garsėjusiame Kaire pastebima tiesioginė koreliacija,  jog kuo labiau mažėja barų, tuo labiau daugėja juodai apsimuturiavusių moterų gatvėse.

Panaši tendencija matosi Turkijoje. Kuo labiau prezidentas Erdoganas didina asmeninę galią ir smaugia demokratiją, tuo garsiau jo ruporai skelbia pasipiktinimą alkoholio vartojimu.

Lietuvoje užsimojama tarsi prieš alkoholį, kertama gero vyno gerbėjams, tačiau ramybėje paliekami tie, kurie randa rojų su pigiausio ir stipriausio alaus pūsle. Nejau valstiečiai žalieji yra partija, kuri orientuojasi į piktus ant viso pasaulio, bet laisvę į butelį mainančius girtuoklius kaip į svarbų savo elektoratą?

Tačiau net islamo kultūroje būta kūrėjų, kurie dar XI a. gynė žmogaus teisę į saikingą vyno vartojimą, drauge stodami prieš diktatorišką žmogaus suvaržymą. Pacituosiu vieną iš tais laikais rašiusio Omaro Chajamo rubajatų:

Kada tiesos keliai nuo mūsų paslėpti,

Nejaugi lig mirties ir klaidžiosim nakty?

Geriau pilnos taurės iš rankų nepaleiskim

Ir būkime linksmi – nei blaivūs, nei girti.