Nematomi žmonės

Neatsilaikiau ir pasidaviau aplinkinių spaudimui, pasireiškiančiam įkyriu klausimu: "Na, tai ar jau matei?" Nuėjau pasižiūrėti "Džokerio" – geriausios Venecijos tarptautinio filmų festivalio juostos. Filmas savo efektu kiek primena Marko Rothko tapybą – kiekvienas pagrindinę idėją interpretuoja savaip.

Sutartų dauguma turbūt nebent ties tuo, jog Joaquinas Phoenixas už savo vaidybą labiau negu nusipelno "Oskaro". Ir vis tik, bent jau man, šis filmas užkabino gan jautrią stygą – mintį, kiek iš tiesų daug aplinkui gyvena nematomų žmonių.

Sakydama nematomi žmonės šiame kontekste, visada prisimenu labai paveikią amerikiečių NPO "Sandy Hook Promise" socialinę reklamą "Evan". Dviejų su puse minutės viešųjų ryšių šedevras žiūrovui leidžia savo kailiu įsitikinti, kaip sukišę nosis į mums asmeniškai svarbius kasdienius reikalus nepastebime, kad artinasi katastrofa. Reklamoje – kalašnikovu apsiginklavusio paauglio pavidalu.

Mūsų šalyje, dėkui Dievui ir griežtai ginklų kontrolei, masinės šaudynės nėra reguliariai ištinkanti tragedija, bet savų bėdų irgi turime per akis. Tai ir agresija, nukreipta į save patį, ir norma kai kuriose šeimose laikomas smurtas, ir motinos, savo vaikus smaugiančios, skandinančios ar mėtančios į konteinerius. Nesupraskite manęs neteisingai, jokiu būdu ir jokiomis aplinkybėmis neteisinu tokio elgesio. Tiesiog peršasi išvada, kad daugumos tragedijų galimai būtų galima išvengti, jei žiūrėdami dar ir matytume. O taip pat abejingai nepraeitume pro šalį.

Kalbant apie pagalbą psichologinių sunkumų turintiems žmonėms, teoriškai Lietuvoje – ne pati blogiausia situacija. Pavyzdžiui, kiekvienam iš mūsų priklauso 10 nemokamų apsilankymų pas terapeutą, kuriuos finansuoja ligonių kasos. Realiai yra kiek kitaip. Keletas mano pažįstamų, nusprendę šia savo piliečio teise pasinaudoti, nelabai susižavėjo. Kai kam nepatiko kalbėti poliklinikoje asmeniškiausiomis temomis, kai už kabineto durų lūkuriuoja eilutė pacientų, kai kam pačių psichologų požiūris į darbą pasirodė keistokas. Be jokios abejonės, net ir tokios pagalbos paieškos – šimtą kartų geriau negu nieko. Kaip neretai nutinka mažesniuose miesteliuose, nes apskritai bijoma, kad įeinantį į kabinetą pamatys pažįstami ir visiems laikams bus prilipinta psicho etiketė. Dargi yra tie, kuriems iš viso neatrodo, kad su jų smegenimis kažkas ne taip, iki kol vieną dieną susikaupęs skausmas pratrūksta it pūlinga žaizda.

Dažnai būtent taip nutinka žmonėms, kurių likimas ir taip nelepino. Kurių gyvenime šalia menkų socialinių įgūdžių žengia priklausomybės, prastas išsilavinimas, abejotini asmeniniai pasirinkimai, kurie turi padarinius. Kad ir tos tragedijos, kai motinos pakelia ranką prieš savo mažylius. Visuomenė šiurpsta, rėkia apie viduramžiškus linčo teismus, kai tuo metu kaimynai staiga prisimena nerimą kėlusius ženklus, o socialiniai darbuotojai – pogimdyvinės depresijos požymius. Visi kažką matė, bet draugiškai tylėjo.

Taip, šiuo atveju galima kritikuoti valstybę ir neveiksnias institucijas, bet tiesa ta, kad viskas atsiremia į žmogų. Žmogų, kuris priima sprendimą kreipti dėmesį arba ignoruoti. Galbūt pakaktų užkalbinti kasdien po kapišonu paskutiniame suole besislepiantį depresyvų paauglį. Pasiteirauti kaimynystėje gyvenančios vienišos mamos, ar nereikia pagalbos prižiūrint vaikus, o gal tiesiog išklausant jos bėdas. Neužsikimšti ausų girdint, kaip už svetimų durų dūžta sienon skraidančios lėkštės ir nesavu balsu klykia vaikai. Ir negebant padėti patiems, kreiptis į atsakingas institucijas. Nes gyventi pasaulyje, kur žmonės nežūva dėl demonų kažkieno kito galvoje, greičiausiai ne tik valstybės, bet ir kiekvieno asmeninis interesas.

Daugybėje oro uostų ir stočių galima pamatyti ženkliuką "If you see something – say something". Man regis, į naudą būtų jį pradėti klijuoti ne tik vietose, kur dažnai paliekami sprogmenys. Nes kol laikysimės įpročio niekada ir jokiomis aplinkybėmis nesikišti į svetimus reikalus, esame pasmerkti būti visuomene, kurios dėmesiui atkreipti būtini žiaurūs sukrėtimai. Tada, kaip pralošus krepšinio varžybas, pasigirsta "o aš tai kaimynų / bendraklasių / mokytojų vietoje būčiau elgęsis kitaip". Tik šiais atvejais, padariniai kur kas skaudesni negu pralaimėjimą vienu tašku lėmusi mesta bauda.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jons

Jons portretas
Būtų visai graži, bet tos pripūstos lūpos darko.

Neskaičiau

Neskaičiau portretas
Nikoleta nusifotkink kur gražiau, ar tu čia nėščia jau fotkinais?

E.

E. portretas
Nikoletos akys negražios, nes negyvos. Tokių akių nešiotojas - piktas viduje žmogus, jaučiantis savo trūkumų viršenybę. Ji yra arba bus priversta nertis iš kailio, kad pateikti save kitokia, ne yra iš tiesų.
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Netikra rinktinė
    Netikra rinktinė

    Mūsų tautos pasididžiavimas – Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė vargais negalais prasmuko į 2022 m. Europos čempionatą. Arba kaip pasakytų gerbiami krepšinio žmonės: "Na ką, profikai, jobtararai, primakalavot." ...

    2
  • Beklaidžiojant konspiracijų teorijų labirintais
    Beklaidžiojant konspiracijų teorijų labirintais

    Ar kada susimąstėte, kuo tikrai negalėtumėte patikėti? Gyvename iš tiesų įdomiu laiku, kurį mąstytojai vadina posttiesos epocha. Tai laikas, kai teigiame nebetikintys niekuo, bet kartu galime patikėti viskuo. Kadais gaudavę santykinai patikri...

    1
  • Karūna amatui
    Karūna amatui

    Vyresniosios kartos pedagogai dar nepamiršę sovietmečio profesinio orientavimo ypatumų. Mokyklų vadovams įsisopdavo galvos, kai išmušdavo valanda įvykdyti prioritetiniu laikyto profesinio orientavimo planą, o klasių auklėtojams &n...

  • Raudonojo Kimo krikštas
    Raudonojo Kimo krikštas

    Manoma, kad 1945 m. gruodį sovietai Kim Il-sungą (1912–1994) paskyrė Korėjos komunistų partijos filialo galva pusiasalio šiaurėje. 1946 m. sausį sovietų simpatijų siekęs Cho Man-sikas (1883–1950) buvo suimtas, o tų pačių metų v...

  • Sunki taikdario misija
    Sunki taikdario misija

    Aušta rytas Sakartvelo. Ateina laikas statyti tiltus, griauti sienas, kurti bendrą ateitį. Lietuviai niekada nepaliko kartvelų vienų, net sunkiausią valandą. ...

    4
  • Kaip toli gali nukeliauti oro tarša?
    Kaip toli gali nukeliauti oro tarša?

    Šiomis dienomis buvome perspėti riboti buvimą lauke – didžiuosiuose Lietuvos miestuose yra padidėjusi aerozolio (kietųjų) dalelių ir azoto oksidų koncentracija, pasitaikė atvejų, kuomet viršijamos šių teršalų ribin...

  • Praėjo vieneri metai, kas toliau?
    Praėjo vieneri metai, kas toliau?

    Praėjo vieneri metai nuo tada, kai Europą pradėjo siaubti Sars-Cov-2 virusas ir jo sukeliama COVID-19 liga, privertusi užsidaryti valstybes, apriboti gyventojų mobilumą bei ekonominę veiklą. Per šiuos metus Lietuva tapo lydere dviejuose reitingu...

    1
  • Psichologinės pagalbos reikia šveicarams, bet ne mums?
    Psichologinės pagalbos reikia šveicarams, bet ne mums?

    Prieš keletą dienų Šveicarijoje įsikūrusio Berno universiteto psichiatrijos klinikos vadovai paskelbė bauginančią statistiką. Įstaigos teikiamų paslaugų paklausa auga drastiškai. Skaičiuojama, kad vien skubių atvejų skaičius...

    2
  • Atsirūgusi inkvizicija
    Atsirūgusi inkvizicija

    Seniai bešėlo tokios aistrų audros, kokios kilo dėl taip ilgai lauktos vakcinos nuo koronaviruso. Argumentų fronto linija perskyrė sutuoktinius, supriešino vaikystės draugus, brolius, tėvus ir vaikus. Sąjungininkais ūmai tapo kitame kont...

    1
  • A. Žukauskas nusipelnė apkaltos
    A. Žukauskas nusipelnė apkaltos

    Duodamas priesaiką Lietuvos Respublikos Seimo narys prisiekia gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai tarnauti Lietuvos žmonių gerovei. Ar sulaužęs savo priesaiką asmuo gali toliau būti Seimo nariu? Manau, kad La...

    4
Daugiau straipsnių