Temos apie žmogiškumą, pagarbą, pareigą, vertinimą yra vienos jautresnių. Amžina diskusija, kas ir už ką yra vertas būti atitinkamai pagerbtas. Žinoma, ne mažesnės svarbos klausimas, kas yra ta atitinkama pagarba.
Pastarąją savaitę Lietuvos ir ne tik mūsų šalies žiniasklaidoje mirgėjo dvi pavardės – Ernestas Markšaitis ir Saulius Damulevičius. Lietuvių alpinistai, pasiryžę įveikti vieną sudėtingiausių pasaulio viršukalnių – Nanga Parbatą.
Likimas ar žiaurus atsitiktinumas pakišo koją E.Markšaičio svajonei ir siekiui tapti pirmuoju lietuvių alpinistu, įveikusiu „kalną žudiką“. Tai, kas nutiko atokiame Šiaurės Pakistano Himalajų rajone, su alpinizmu niekaip nesusiję. Ne kalnai pasiglemžė alpinistų gyvybę, o fanatizmo pritvinkę talibai. Bet mes ne apie tai.
Pastarosiomis dienomis aktualiausias buvo vienas klausimas – kada pagaliau jie grįš namo? Pakistano valdžia dėjo pastangų, kad tragiškai žuvusio alpinisto E.Markšaičio palaikai ir gyvas likęs S.Damulevičius kaip galima greičiau pasiektų namus. Tam buvo skirtas karinis Pakistano lėktuvas, dar praėjusio penktadienio pavakarę turėjęs parskraidinti juos į Vilnių. Technika yra technika, ir ji genda. Taip nutiko ir tąkart. Skrydis iš Charkovo į Vilnių buvo atšauktas, iki bus rastas tinkamiausias sprendimas.
Ir jį rado. Automobilis, vasaros karštis ir daugiau nei para iki namų. Tuo pačiu Pakistano lėktuvu, be lietuvio palaikų, buvo gabenami ir per išpuolį žuvusių ukrainiečių bei slovakų alpinistų kūnai. Slovakijos valdžiai neprireikė dviejų parų, kad atgautų tautiečių kūnus. Dar ankstyvą šeštadienio rytą jie buvo parskraidinti namo. Maža to, valstybė paskelbė gedulo dieną ir pagerbdama žuvusiuosius surengs valstybines laidotuves.
Deja, geriausias sprendimas, kurį rado Lietuva, buvo katafalkas. Nors turime tris „Spartanus“.
Apmaudą ir liūdesį sukėlė ir pati valdžios reakcija į visą šį įvykį. Ar tiksliau būtų pasakyti, kad aukščiausi Lietuvos pareigūnai Pakistane teroristų nužudytam mūsų šalies alpinistui tinkamu laiku didelio dėmesio neparodė. Pasmerkti teroro aktui laiko užteko, o pareikšti užuojautą dėl žuvusiojo valstybės vadovei jo nepakako.
Žinoma, juk šiuo metu yra ir svarbesnių darbų. Tik klausimas, ar valdžia būtų reagavusi taip pat, jei vis dėlto likimas nebūtų iškrėtęs pikto pokšto ir leidęs alpinistui įgyvendinti savo svajonę. Prezidentė neabejotinai spaustų jam ranką ir E.Markšaitis taptų didvyriu, o kol viršūnė neįveikta – nei užuojautos, nei lėktuvų.
Naujausi komentarai