Mūsų mąstysena yra tokia keistai besipoliarizuojanti, kaip reikšmės F.Villono eilėraščiuose – priešybės čia keičia viena kitą, lyg veikiant pilnačiai. "Iš troškulio aš mirštu prie šaltinio", – rašė šis prancūzų poetas ir banditas. Dažnam tą išsiskaidymą sunkiai sekasi paaiškinti kaip loginę seką, tačiau tokios priešybės susivokimo procesuose vis tiek dažniausiai išnyra tarsi du skirtingi proto bokšteliai.

Šį reiškinį vėl turėjome galimybę stebėti poetės ir Seimo narės D.Teišerskytės dėka, ji spontaniškai leptelėjo apie unitazo ir negro tapatybes.

Nors daugelis tautiečių savo higieninėje vienumoje ir patys taip pat galvoja, parodomosios reakcijos išvengti nepavyko. Pasipylė dekoratyviniai pasipiktinimo klyksmai, šventieji už šventesnius prisiminė taisyklę, kuri nuo sovietmečio vadinasi "Taip negalima", o kažkokia žalia jaunuomenė isteriškai puolė į gatvę piketuoti.

Hm, tik kodėl jie tada nerėkia ir nepiketuoja prie parduotuvės, kurioje pardavinėjami "Negriukai"? Yra tokia rasistinė tamsių keksiukų padermė.

Taigi, matyt, čia viskas dėl to unitazo. Bet parodykite keleivį, kuris nenorėtų išmesti iš lėktuvo apsidergusio girto kaimyno? Poetinė analogija su klozeto puodu čia – tik silabotoninis lakštingalos pačiulbėjimas. Būtų anas užsišokęs ne ant Seimo poetės, o ant iš Airijos grįžtančio mūsų tautiečio su kastetu kišenėje, būtų greitai patyręs, kas yra tikrasis rasizmas. Pats per kelias sekundes pakeistų odos spalvą, – kai turi reikalų su besiartinančia išeiginio "Adidas" treningo giltine, atsiveria neregėtos kūno galios. "Tai, kas netikra, man visų tikriausia; už viską man tamsesnė šviesuma", – reziumuotų tas pats F.Villonas. Lietuviai tą patį pasakytų paprasčiau: "Nebūkite šventesni už Romos popiežių. Lazda visada turi du galus".

Ir dar. Ar tikrai ir po penktadienio įvykių Paryžiuje vis dar atrodo, kad Seimo poetė buvo tokia jau neteisi?